Vikingus vienijo daugybė dalykų, tačiau stipriausiai juos suvienijo troškimas geresnio gyvenimo. Jie priklausė skirtingoms tautoms, bet puikiai suprato vieni kitus. Juos siejo daug kas: tai, kad jų tėvynė buvo šiaurinė žemės riba, tai, kad jie meldėsi tiems patiems dievams, tai, kad jie kalbėjo ta pačia kalba. Tačiau labiausiai šiuos nepaklusnius ir bebaimius žmones vienijo geresnio gyvenimo troškimas. Jis buvo toks stiprus, kad beveik trys šimtmečiai – nuo VIII iki XI amžiaus – įėjo į Senojo pasaulio istoriją kaip vikingų era. Tai, kaip jie gyveno ir kuo užsiiminėjo, taip pat buvo vadinama vikingu.
Žodis „vikingas“ kilęs iš senovės norvegų kalbos žodžio „vikingr“, kuris pažodžiui verčiamas kaip „žmogus iš fjordo“. Būtent fiorduose ir įlankose atsirado jų pirmosios gyvenvietės. Šie karingi ir žiaurūs žmonės buvo labai religingi ir garbino savo dievus, atlikdami kulto apeigas ir aukodami jiems aukas. Pagrindinis dievas buvo Odinas – visų dievų tėvas ir mūšyje žuvusiųjų dievas, kurie po mirties tapdavo jo įvaikiais. Vikingai šventai tikėjo pomirtiniu pasauliu, todėl mirties nebijojo. Garbingiausia buvo mirtis mūšyje. Tuomet, pagal senovines legendas, jų sielos patekdavo į nuostabią šalį Valhalą. Vikingai nenorėjo jokio kito likimo nei sau, nei savo sūnums. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
