AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Petras Bluzma. Ekspedicija į Tolimuosius Rytus (V)

Autorius /

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.)

Dienoraštis
1978.08.04-05
Čapline paėmęs likusius mūsų ekspedicijos dalyvius, laivas pasuko į šiaurę link didelės, negyvenamos Arakamčečeno salos, esančios netoliese nuo pakrantės čiukčių gyvenvietės Janrakinnot. Salos krante buvo bene didžiausia Tolimuose Rytuose jūros vėplių gulykla, kuri ir buvo svarbiausias ekspedicijos tikslas. Turėjome leidimą morfologiniams ir kitiems tyrimams sumedžioti du jūrų vėplius bei medžioti įvairius jūrų paukščius. Deja, įsisiūbavo blogas oras, todėl dvi dienas išsilaipinti saloje negalėjome. Nekantriai laukėme oro pagerėjimo.
1978.08.06
Pagaliau jūra kiek aprimo. Iš laivo į vandenį buvo nuleista mūsų valtis, į kurią sukrovėme visą gyvenimui saloje reikalingą mantą, sulipome į ją patys ir užvedę prikabintą motorą, pasukome link tolumoje matomų salos krantų. Sėkmingai atplaukę, išsilaipinome smėlėtame krante pietrytinėje salos dalyje. Vietą stovyklai pasirinkome maždaug už kilometro nuo kranto aukštesnėje vietoje. Po to ilgai nešiojome daiktus į pasirinktą vietą, ištraukėme ir pritvirtinome valtį, statėme palapinę. Pro bangų šniokštimą buvo girdėtis netylantis daugiabalsis tarsi riaumojimas bei kriokimas sklindantys iš netoliese esančios jūros vėplių gulyklos. Kiek pailsėję, jau vakarop, surengėme kuklias įkurtuves naujoje stovykloje.
1978.08.08.
Naktį prasidėjo štormas. Vėjo gūsiai drebino palapinės brezentą, atrodė tuoj tuoj jį sudraskys arba pakels į orą. Be perstojo lijo, lauke būti buvo neįmanoma, – stingo rankos, o vėjas ir drėgmė prasiskverbdavo net pro storiausius rūbus. Nuo pakrantės sklinda bangų mūšos dundesys. Gulime palapinėse, laukiame ir laukiame. Po pietų lietus kiek aprimo ir mes, apsirengę kuo storiau išėjome į ruonių gulyklą. Bet ji buvo tuščia, – prasidėjus štormui visi vėpliai išplaukė į jūrą. Apie poros kilometrų ilgio kranto ruože aptikome bent pusšimtį negyvų, bangų išmestų vėplių. Daugumos jų iltys buvo iškirstos. Grįžome visi šlapi, bet patenkinti. Verdame arbatą, vakarieniaujame, o po to nenusirengę šlapių rūbų lendame į ne ką sausesnius miegmaišius ir gulime klausydamiesi vėjo kauksmo ir lietaus šnarėjimo.
1978.08.09.
Šiandieną saloje rūko diena. Vėjas per naktį aprimo, lietus pavirto į dulksną, bet viską aplinkui dengia tirštas rūkas, visur šlapia, augalai gausiai rasoti. Aš ir Andriejus skirtingais keliais išėjome pasižvalgyti po salą, pamedžioti paukščių. Vaikščiodamas nušoviau didžiąja antį, o eidamas krantu prisirinkau bangų išmestų krūminių vėplio dantų, apzulintų ilčių nuolaužų, kaulinį harpūno antgalį. Daugelyje salos vietų, ypač prie ežerėlių, matytis senais laikais čia buvusių čiukčių ar eskimų gyvenviečių liekanos, kurias parodo gausiai randamos banginių, vėplių, baltųjų meškų bei kitų žvėrių kaukolės, stuburo slanksteliai, šonkauliai ir kiti kaulai. Neretai jie buvo išdėstyti ratais, – gal tai buvo šių žmonių senovinių būstų likučiai ar aukojimo vietos.
1978.08.10.
Pagaliau oras pagerėjo. Saulė šviečia pro debesis, kiek sušilo, vėjas aprimo. Puolėme džiovinti drabužius, patalynę, visus daiktus. Bet prieš pietus vėl ėmė niauktis, krapnoti lietus. Dar nespėjusius pradžiūti rakandus vėl skubėjome tempti į palapines. Pietums virėme paukštienos sriubą: viena gaga, viena didžioji antis ir dvi ilgauodegės antys. Vėpliai sugrįžo į gulyklą, bet dar ne visi. Po pietų užėjo ir praėjo rūko bei smulkaus lietaus banga. Jau vėlu, nėra kuo užsiimti, rašau dienoraštį.
1978.08.11.
Mūsų šešeto – mano, Kolios, Andriejaus, Vitios, Liudos ir Katerinos gyvenimas saloje palaipsniui įeina į vėžes. Kenčiame dėl blogo oro. Vos prašvito saulė, aprimo vėjas, o po valandos-kitos, ar po pusdienio, vėl lietus, rūkas, žvarbus vėjas. Valgome po atviru dangumi apsivilkę viską ką turime, miegame irgi apsirengę, nebesiskutame, o ryte ne visada ir prausiamės. Mūsų radijo siųstuvas po ilgų vargų pagaliau ėmė veikti, – beveik kas dieną vieną ar du kartus susisiekiame su laivu „Zviozdnij“. Šiandieną po pietų jis atplaukė ir išmetė inkarą netoliese nuo salos. Netrukus pas mus valtimi atplaukė kapitonas, Vitia ir radistas. Kapitonas rūpinosi mumis kaip mažais vaikais, – atvežė indą grietinės, sūdytą lašišą, tris kepalus duonos, saldainių, baką benzino, baką formalino, keturis gumuotus lietpalčius. Paviešėjo apie valandą, kartu su mumis išgėrę taurę-kitą skiesto spirito, vakarop išplaukė į laivą.
1978.08.12
Ryte buvo gražus oras, pasiėmęs fotoaparatus ir teleobjektyvus, ilgai stebėjau jūrų vėplių gulyklą, fotografavau. Po to pakrante patraukiau link vėplių gulyklos prižiūrėtojų trobelės, esančios už dešimties kilometrų. Beeinant ėmė lyti, pakilo vėjas, po to aplinkui viską užgulė tirštas rūkas. Nušoviau iškamšai kormoraną. Trobelėje išgėriau arbatos ir pavakariais patraukiau atgal į mūsų stovyklą.
1978.08.13.
Šiandieną iš pat ryto ėmėme ruoštis vėplių medžioklei. Atėję iki gulyklos ir slėpdamiesi už smėlio kopų prisėlinome prie jų visai arti. Pasirinkę tinkamą žvėrį, aš ir Andriejus vienu metu šovėme į jį taikydami į stuburą ties mentėmis, kur vėplio oda plonesnė, nes kaklą ir sprandą dengė labai stora gumburiuota oda, o galvą turėjome išsaugoti sveiką. Po pirmųjų dviejų šūvių vėplys nebepajėgė šliaužti, netrukus jį pribaigėme. Kaip vėliau pasirodė, mes ir šūviai nubaidė į jūrą tik nedidelę dalį gulykloje esančių vėplių, – į jūrą pasinėrė apie 40 metrų kranto atkarpoje buvę žvėrys. Tuo tarpu toliau buvę vėpliai ir kaip niekur nieko ramiausiai ilsėjosi gulykloje. Po medžioklės iki vakaro vargome skrosdami vėplį, – ėmėme odos bandinius, atlikome kaukolės, kūno, vidaus organų morfometrinius matavimus. Šio vėplio patino kūno ilgis su plaukmenimis buvo beveik 4 metrai (tiksliau – 382 cm), bendras žarnyno ilgis – apie 80 metų, kepenys svėrė 27 kilogramus, inkstai – kiekvienas po 3 kilogramus.
1978.08.14.
Šiandieną visi, išskyrus mane ir Kateriną, ryte išplaukė valtimi žvalgyti salos pakrančių. Aš turėjau savų darbų, – preparavau ir konservavau iškamšoms sumedžiotus paukščius ir žvėrelius (kirą, kormoraną, starą). Be to, ruošiau pietus ekspedicijos dalyviams, kurie netrukus turėjo grįžti. Diena buvo gana šilta, retkarčiais pasirodydavo saulė, bet nelijo.
1978.08.15-21.
Gyvenimas saloje buvo įdomus, bet varginantis, – nebebuvo noro ir jėgų kasdien rašyti dienoraštį. Labai kentėme nuo blogo oro, – per visa buvimo saloje laiką tik 2-3 dienos buvo saulėtos. Dažniausiai buvo apsiniaukę, pūtė šaltas vėjas, lijo lietus arba viską dengdavo tirštas rūkas. Kartais ištisas dienas praleisdavome palapinėse, bet ir čia buvo drėgna, šalta. Valgį virdavome “lietlempėmis”, valgydavome lauke, įsitaisę ant medinių dėžių.
Per šias dienas aš ir Andriejus nušovėme dar vieną jūrų vėplį su gražiomis iltimis. Vėl atlikome morfometrinius kūno ir organų matavimus. Iš kaukolės, ją “atidarę” atsargiai išėmėme ir konservavome galvos smegenis histologiniams tyrimams, nuo galvos ir krūtinės lupome bei sūdėme storą vėplio odą, kad vėliau daryti dalinę iškamšą, valėme nuo mėsos kaukolę. Be to, aš valiau dvokiančią kritusio vėplio kaukolę su iltimis, ruošdamas ją pargabenimui į Vilnių. Kaukolę dengiantys raumenys ir kiti audiniai buvo nepaprastai kieti, juos grandydamas delnuose sutryniau pūsles, peršalau, kamavausi nuo radikulito. Kol nugrandžiau visą kaukolę, vargau 3 ar 4 dienas, – po keletą valandų kasdien.
Apsipratę saloje, esant geresniam orui, ėmėme plaukioti mums dovanota valtimi. Pirmuoju plaukimu Liuda, Kolia, Andriejus ir Vitia apžvalgė salos pakrantę apie 15-20 kilometrų ruože. Antruoju plaukimu aš, Kolia, Andriejus ir Katerina saulėtą dieną aplankėme netoliese esančią nedidelę Konzungano salą, kurioje aptikome mums iki tol nežinomą nedidelę vėplių gulyklą, o aukštame uolėtame salos krante – įspūdingą “paukščių turgų”. Išlipti į krantą čia negalėjome, tad su Andriejumi medžiojome ant vandens nutūpusius paukščius. Nušovėme keturis narūnėlius, tris mormonus, gagos patiną.
Dar vieną dieną keturiese išsiruošėme į tolokai esančią negyvenamą Itigrano salą, kurioje buvo garsi Banginių alėja. Manoma, kad tai kadaise čia gyvenusių eskimų kultinių apeigų vieta. Išsilaipinę saloje netrukus netoliese nuo kranto radome šią “alėją”. Tai buvo gal poros šimtų metrų ilgio tiesus ruožas, kuriame kas porą dešimčių metrų stovėjo po du vienas į kitą nukreipti į žemę įkasti banginių žandikauliai, kūpsojo grupės banginių kaukolių, vietomis buvo matyti negilios, pailgos akmenimis grįstos, neaiškios paskirties duobės. Apžiūrėję ir nufotografavę šią įspūdingą vietą, išsiruošėme plaukti atgal.
Grįžtant pakilo vėjas, jūros bangos ėmė putoti ir smarkiai mėtyti valtį, todėl jos greitis labai sulėtėjo. Jau visai sutemus vargais negalais pasiekėme savo pakrantę, kur nerimaudami mūsų laukė Liuda ir Vitia. Tą dieną prie mūsų salos buvo atplaukęs laivas “Zubarevo”, kuriame dirbo bendra tarybinė-amerikiečių mokslinė ekspedicija, vykdanti jūrų vėplių tyrimus. Keletas jos dalyvių buvo valtimi atplaukę į mūsų salą, susitiko ir kalbėjosi su Liuda.
Vieną dieną malūnsparniu pas mus atskrido gamtos apsaugos inspektorius, pabendravo su mumis ir kurį laiką pabuvo stovyklavietėje. Į saloje esančią trobelę skirtą vėplių gulyklos sargams su žmona atvyko čiukčis, kažkodėl vadinamas Tamara. Jis kasdien apeina gulyklas, iškerta ir renka negyvų vėplių iltis. Aš daug laiko praleidau medžiodamas bei preparuodamas iškamšoms nušautus paukščius. Esant geram orui, sala buvo nuostabi. Daug vaikščiojau apžiūrinėdamas salą ir jos krantus, filmuodamas ir fotografuodamas, patirdamas nepamirštamus įspūdžius. Radau jūros išmestų vėplių ilčių ar jų fragmentų, o senose eskimų gyvenviečių vietose – nuo laiko patamsėjusių dirbinių iš vėplių ilčių.
1978.08.22.
Šiandieną palikome Arakamčečeno salą, kurioje praleidome nepamirštamas 16 dienų. Nuo pat ryto spigino saulė, nors šilta nebuvo. Pradėjome ruoštis grįžti į laivą. Nuėmėme palapines, krovėme į kuprines ir ryšulius visokiausią mūsų mantą ir tempėme juos į pakrantę už 1-1,5 kilometro, kur buvo pritvirtinta valtis. Per radiją susisiekę su laivu, sužinojome, kad iš jo paimti mūsų išplaukė botas, kuris apie 13-14 val. atplauks į salą. Ir tikrai, dar nespėjus pernešti į valtį nė pusės daiktų, pasirodė botas. Deja, priartėjęs prie kranto, jis vėl pasuko atgal. Kaip vėliau paaiškėjo, atplaukusieji pabijojo bangų mūšos, tad apiplaukė iškyšulį ir išsilaipino kitoje salos pusėje. Deja, ta vieta mums buvo per toli, kad nugabentume į ją visa savo turtą. Tolumoje pasirodė ir laivas ”Zviozdnij”. Jis priplaukė ir išmetė inkarą kiek galima arčiau nuo salos, bet vis tiek iki jo buvo dar vienas ar du kilometrai atviros jūros. Tuo tarpu vėjas vis stiprėjo, jo genamos bangos putodamos ir šniokšdamos vis aršiau plūdo į krantą. Pasirinkimo nebuvo, – nutarėme truks-plyš nustumti valtį į jūrą ir savomis jėgomis pasiekti laivą.

Nors bangos labai trukdė nustumti valtį į jūrą, – guldė ją ant šono, užpildavo vandeniu ir sviesdavo į krantą, galu gale pavyko tą padaryti. Tuomet paskubomis sumėtėme į ją atsineštus daiktus, ir Kolia su Andriejumi nuplaukė valtimi link laivo. Nuo kranto matėme, kaip valtelė šokinėja ant bangų, girdėjome, kad tarpais gęsta motoras, bet ji vis plaukė pirmyn. Kaip vėliau paaiškėjo, laivą valtis pasiekė dirbant tik vienam motoro cilindrui. Tuo tarpu likusieji krante, – aš, Vitia ir Sergiejus (inspektorius iš Magadano), ant pečių nešiojome į pakrantę likusius daiktus. O jų buvo daug, be perstojo bėgo prakaitas, – mes labai skubėjome. Tuo tarpu vėjas toliau stiprėjo, bangos kilo vis aukščiau. Grįžusią valtį mes sunkiai bevaldėme, nes bangos vis bandė išmesti į krantą arba apversti. O kai sukrovėme į valtį likusius daiktus, – nebegalėjome jos nustumti į vandenį. Turėjome juos iškrauti ir po to bandyti vėl pakrauti esant valčiai vandenyje. Supratome, kad tą galėsime padaryti tik tuomet, jei valties galą laikys išmestas inkaras, o jos priekį virvėmis laikys krante esantys. Iki pusiau įsibridę į vandenį ir bangų talžomi, pagaliau nustūmėme valtį nuo seklumos. Įšokęs į ją pirmas, puoliau prie irklų pakol kita banga vėl neišmetė jos į krantą. Paskui mane į valtį įsiropštė ir Andriejus. Po daugelio pastangų mums pavyko šiek tiek nusiirti nuo kranto ir išmesti inkarą. Tuo tarpu Kolia, čiukčis -Tamara ir motoristas iš boto virvėmis laikė valties priekį, kad bangos nepasuktų jos šonu ir neapverstų. Buvome permirkę ir sušalę, bet nepaisydami bangų sukrovėme į valtį daiktus. Tuos, kurie nebetilpo, Vitia, Liuda ir Katerina nunešė prie boto, kuris ir juos pačius turėjo nuplukdyti į laivą.

Tuo tarpu Kolia, Andriejus ir aš, užvedę motorą, ištraukę inkarą, be perstojo mėtomi bangų ir apipilami šaltu vandeniu, pasukome link laivo. Pradžioje plaukėme palyginti sėkmingai, bet pusiaukelėje bangos ėmė užpilti valties priekį, tad Kolia nebepajėgė išsemti vandens. Aš buvau įsitaisęs valties viduryje ant sukrautų daiktų, bandžiau juos dangstyti, kad nepermirktų, bet nesėkmingai, – visur buvo vanduo. Vienos bangos aukštyn iškelta valtis netrukus nerdavo žemyn įsirėždama į kitą bangą. Laivas artėjo labai pamažu, pagalbos laukti nebuvo iš kur. Mintyse meldėmės, kad tik neužgęstu valties motoras. Tuomet patirtume šaltą jūros glėbį. Bet štai pagaliau priartėjome prie laivo, kurio denyje laikydamas žiūronus stovėjo kapitonas ir bene visa laivo komanda, stebėdami valties plaukimą ir pergyvendami dėl mūsų. Nuo mūsų klanais tekėjo vanduo, skubėjome iškrauti valtį ir kabindamiesi sugrubusiomis rankomis ropštėmės į laivą. Čia gavome sausus rūbus persirengti, sušilome. Netrukus botu atplaukė likusieji ekspedicijos dalyviai. O dar po kiek laiko kapitono kajutėje visi pakėlėme taures vyno. Laivas plaukė į Janrakinnotą atiduoti tris sumedžiotus banginius. Mes nutarėme kol kas likti laive, kad galėtume išdžiovinti daiktus, pailsėti, susitvarkyti.

Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.

Panašūs straipsniai

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE