Pečenegai. Žiloje senovėje šis žodis buvo staigios mirties ir kankinančios baimės sinonimas. Stepių gyventojų antpuoliai buvo greiti ir negailestingi. Jie įsiverždavo į kaimus, sėjo paniką, žudydavo gynėjus, pasiimdavo grobį ir dingdavo, tarsi jų ir nebūtų buvę. Trumpai tariant, „žiauriausi ir atkakliausi iš visų pagonių“. Atrodė, kad ši tauta amžinai kankins sėslias civilizacijas. Tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas: vienas mūšis per kelias valandas išbraukė pečenegus iš istorijos. Pečenegų taktika buvo paprasta: greitis ir netikėtumas. Jų žirgai greitai įveikdavo milžiniškus atstumus. O patys jie buvo tikri išgyvenimo meistrai: upes perplaukdavo specialiai pasiūtuose odiniuose maišuose, vietoj vandens gerdavo kumelių pieną, o žalią mėsą dėdavo po balnu, kad ji sušiltų jojimo metu. Neabejotinai – viduramžių „ekstremalai“.
