Venecija – miestas, kurio neturėjo būti. Nė vienas sveiko proto architektas nebūtų pasiūlęs statyti didingą metropolį jūros lagūnos viduryje, ant nestabilaus smėlio, tarp pelkių ir sūraus vandens. Tačiau būtent čia, ten, kur žemė išslysta iš po kojų, iškilo viena galingiausių ir gražiausių viduramžių valstybių. Ir ji stovėjo… ant medžio.
Viskas prasidėjo nuo pabėgimo. 421 metų pavasaris. Šiaurės Italiją užplūdo barbarų gentys – hunai, langobardai, ostgotai. Milžinai su ietimis ir degančiais deglais, nešantys griuvėsius ir kraują. Padujos, Akvilejos ir Altino gyventojai gelbėjosi kaip galėjo – daugiausia ten, kur negalėjo praeiti nei pėstininkai, nei raiteliai: į Adrijos lagūną, į mažyčių salelių grandinę, pasislėpusią vandenyse tarp sausumos ir jūros.
Ką žmogui gali pasiūlyti klampi pelkė? Purvą, uodus ir nuolatinę grėsmę žūti klampynėje. Tačiau būtent tai juos ir išgelbėjo. Priešai nedrįso eiti toliau. Ir ten, kur nebuvo sausumos, prasidėjo Venecijos istorija.
