Cezaris buvo nužudytas 44 m. pr. m. e. kovo „idus’e”. Romoje šiuo žodžiu buvo vadinama mėnesio vidurys (idus – „padalijimas“). Kovo mėnesį tai buvo 15-a diena. Jau kovo 17 d. senatas susirinko į posėdį: reikėjo nuspręsti žudikų likimą – ar laikyti Cezarį tironu, ar pripažinti jį teisėtu valdovu.Pasirinkimas buvo žiaurus:
Po Cezario nužudymo Romoje kilo chaosas, kurį galima apibūdinti vienu žodžiu – panika. Pirmieji į gatves išėjo grupė ginkluotų gladiatorių, kuriuos buvo paslėpęs Decimas Junijus Brutas Albinas. Nepaisant šaltakraujiško žmogžudystės planavimo, sąmokslininkai nusprendė persigalvoti, ruošdamiesi galimam Cezario šalininkų ar jo sargybinių pasipriešinimui. Tačiau pagalba nužudytojo diktatoriaus pusėje taip ir nepasirodė,
Jį galima vadinti bepročiu, netekusiu savisaugos instinkto, tačiau jo ištikimybės, drąsos ir karinės dvasios būtų užtekę visam romėnų legionui. Jis aklai pasitikėjo savo vadu ir kartu su juo išgyveno visus karus, kol jį nužudė Senato sąmokslininkai. Šis vyras užduotis vykdė tiksliai taip, kaip jos buvo iškeltos, nepaisydamas jų sudėtingumo ir
I a. pr. m. e. – vienas dramatiškiausių Romos istorijos laikotarpių. Šis paskutinis Romos respublikos gyvavimo šimtmetis kupinas ryškių įvykių, plačių žmonių masių pasisakymų, kai kurių iškilių asmenybių veiksmų. Italikų genčių sukilimas prieš Romą, vadinamas sąjungininkų karu, vidinė Romos kova tarp įvairių valdančiosios klasės grupuočių, t. y. kova tarp „sulianų“ ir
Gajus Julijus Cezaris (100-44 m. pr. m. e.) buvo politikos žmogus, tačiau jis taip pat garsėjo kaip oratorius ir rašytojas. Jis buvo kilęs iš senos, bet ne itin turtingos patricijų Julijaus šeimos, kuri savo protėviu laikė Enėjo sūnų, Veneros Julijos anūką. Sulos priešininkas garsusis generolas Marijus buvo jo dėdė. Kai Cezaris
You must be logged in to post a comment.