Draugiškas ir pasitikintis savimi verslininkas Mindaugas kartą pasikvietė mane svečiuosna, juk abu tuomet gyvenom Lazdynėliuose, tiesa, jis – naujų vienbučių rajone Bukčių miško pašonėje, o mūsiškė šeima – sename daugiabutyje prie „Žibutės“ (viena seniausių tebeveikiančių sostinės kavinių, deja, praradusi originalų interjerą). Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis Lietuvoje buvo pažymėtas kriminalinių gaujų siautėjimo, tad prie Mindaugo namo mane pasitiko ne pats šeimininkas, o apsauginiai su ginklais. Gavę šefo komandą, įsileido mane naman, ir kartu su Mindaugu sėdome srėbti jo žmonos išvirtą gardžią pupelių sriubą, išlenkėme ir vieną kitą burnelę “Absoliuto” (kainavusio 70 litų, ir įperkamo anaiptol ne kiekvienam) iš senovinių krištolinių taurų, užsikąsdami medumi. Šnekus ir energingas, šeimininkas keitė vieną pokalbio temą kita, galop prašnekome apie Vilniaus istoriją. Paėmęs nuo maloniai šildančio židinio, ištiesė man senovinį kirvį, ir pasigyrė: „Žiūrėk, kokį kirvį įsigijau, tai juk tikras budelio kirvis, o ir ėjęs iš vieno budelio rankų kitam: matai, jame penki rėžės išmuštos, vadinasi, jau penki budeliai juo naudojosi!“ Prisipažinsiu, kad apetitas pranyko it ranka mostelėjus, o ir pats kirvis dvelkė jei ne mirties šalčiu, tai sunkiai paaiškinamais siaubu ir kančia.
Atmintin įstrigęs to susitikimo momentas paskatino pasidomėti, koks gi tikrumoje buvo vilniškio budelio gyvenimas, kiek jis gaudavo už savąjį kruviną amatą, kokiomis privilegijomis naudojosi, ir kokie nemalonumai lydėjo patį budelį. Šįkart keliausim praeitin gerus tris-keturis amžius, ir belsimės į gūdžių budelio valdų duris. Daugelis manome, kad budelio vienintelis darbas – vykdyti mirties bausmes nukertant galvą ar pakariant, tikrumoje budeliui tekdavo vykdyti įvairius darbus, kurių niekas kitas nenorėdavo imtis: antai, jis turėdavo išgabenti už miesto ribų kritusius gyvulius ar gatvėje pasimirusius vargetas. Ėmęsis nepatrauklaus amato, budelis turėjo susitaikyti su visuomenės atstumojo vaidmenimi, net pačią susirasti jam būdavo keblu, nebent kuri nors myriop nuteistoji sutikdavo tapti jo žmona, tokiu būdu ir savąją gyvastį išgelbėdama. Budeliui kasmet buvo skiriami pinigai jo raudoniems rūbams, tad jį dar iš tolo atpažinę, miestelėnai šalinosi egzekucijų vykdytojo, skubėdami kiton vingiuotos Vilniaus gatvelės pusėn.
Pagrindiniai bausmių vykdymo įrankiai anuomet buvo kalavijas ir dviašmenis kirvis – barta, apipinta viduramžiška legenda apie ypatingą jos savybę: nukirtus barta tūkstantį galvų, kirvis esą tiek prisigerdavo nelaimėlių kraujo, kad šaukdavosi paties savo šeimininko – budelio – galvos, todėl būdavo budelio atokioje vietoje užkasamas. Kalaviją budelis stengdavosi pritaikyti saviems rankai ir stotui, todėl ankstesniojo budelio kalaviją naujasis egzekutorius neperimdavo. Budelio kalaviją bei bartą iš jo našlės dažniausiai išpirkdavo magistratas, mokėdavęs nemenką aniems laikams keliasdešimties auksinų sumą (sostinės muziejuje saugomas vilniškio budelio kalavijas, patekęs į muziejaus fondus iš Vilniaus rotušės). Rafinuotų kankinimo įrankių Vilniaus budelis neturėjo, tad tenkinosi žalojimui skirtomis replėmis bei kabliais, pagamintais vietinių meistrų. Bene lengviausia bausme tiek aukai, tiek budeliui buvo nuplakimas prie gėdos stulpo, tokia „humaniška“ bausmė buvo skiriama už pirmąkart įvykdytą smulkią vagystę.
Nepaisant žiaurių bausmių už daugelį nusikaltimų, Vilniaus apylinkėse netrūko siautėjančių plėšikų ir žmogžudžių, anksčiau ar vėliau atsidurdavusių budelio rankose: už kiekvieną bausmę budelis gaudavo solidų užmokestį, o ir pati jo metinė alga viršijo net miesto burmistro metines pajamas. Kita vertus, budelis turėjo aibę pareigų, kurioms ir padėjėjus samdydavosi: plakdavo ir kankindavo nusikaltėlius, kvosdavo ir kardavo myriop pasmerktuosius, kapodavo galvas, rankas ir ausis, sodindavo ant mieto, užkasdavo žemėn iki galvos, laužydavo kaulus, ketvirčiuodavo (prieš nukirsdamas galvą, aukai pirma nukapodavo galūnes), na, ir, savaime suprantama, vykdydavo didžiausią minią žioplių sutraukiančias bausmes – degindavo ant laužo. Sutikite, kad funkcijų sąrašas – ne iš maloniųjų, tad bandykim senosiose vilniškio magistrato knygose paieškoti įrašų apie budelio paslaugų „įkainius“. Seniausias su budelio pareigomis susijęs įrašas magistrato knygoje datuojamas septynioliktojo amžiaus viduriu, ir liudija, kad budeliui Andriejui buvo sumokėta kapa grašių už nukirsdinimą savąjį poną užmušusio vyro.
Mokėta budeliui ir pinigais, ir kitais būdais: antai, už moters nuplakimą tekdavo kapa grašių, o už žvakę aukai pirma pakankinti skirti šeši grašiai: smalinės žvakės anuomet būdavo dažnai naudojamos aukai kankinti svilinant. Gaudavo budelis ir už vargetų išvežimą bei palaidojimą, magistrato knyga mini, kad už du išvežtus ir užkastus vargšus budeliui skirta penkiolika grašių. Budelis rūpinosi ir kalėjimu, anuomet įrengtu rotušės rūsiuose, o magistratas skirdavo šiam tikslui lėšas: taip septynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje skirta keliolika grašių laiptų rūsin remontui, būdavo skiriami ir nemaži pinigai – po keletą auksinų – kankinimo įrankių gamybai apmokėti. Tose pačiose magistrato knygose randame ir įrašus, kad retsykiais požemiuose kalintiems nelaimėliams visgi pavykdavo pasprukti, tad randame įrašą apie čigono (romo) nukirsta ausimi pabėgimą, minimi ir pinigai, skirti kalinių išlaužtoms grotoms pataisyti. Kalinių maitinimui lėšų būdavo skiriama minimaliai – kelioms statinėms grūdų per metus, o nelaimingųjų kalinimo sąlygas iškalbingai liudija įrašas, kad rotušės požemių sutvarkymo metu, iš jų buvo išvežta trisdešimt vežimų ekskrementų. Už tokį nemalonų darbą bernams, jį atlikusiems, ne tik buvo gerai sumokėta, bet ir nupirkta po pusantros kvortos degtinės, kainavusios dvidešimt keturis grašius.
Nereta būdavo, kad nei vienas vietinis gyventojas nenorėdavo imtis žiauraus budelio amato, tad magistratas kviesdavosi budelius iš kitų šalių, kuriose anuomet net specialios budelių mokyklos veikė. Atvykėliams tekdavo mokėti ir didesnius atlygius, taigi 1680-ųjų magistrato knygoje įrašyta, kad už dviejų nusikaltėlių kankinimą budeliui sumokėta pora auksinų, o už kablius tiems piktadariams kankinti sumokėti dar trys auksinai. Septynioliktojo amžiaus pabaigoje budelio amatas buvo tiek nepatrauklus, kad sostinėn vykdyti bausmes atvykdavo budeliai iš Kauno arba Kėdainių, kuriems tekdavo ne tik egzekucijas vykdyti, bet ir neįprastus darbus atlikti: antai, 1692-ais budeliui ir jo talkininkams teko ištraukti arklį, įkritusį į pranciškonų vienuolyno šulinį. Teko kauniškiam budeliui ne tik šiam keturkojui kailį nudirti, bet ir du tarnus, savąjį poną nudobusius, ketvirčiuoti, bei palydėti į kitą svietą kariškį, bala žino kuo prasikaltusį.
Neaplenkė Vilniaus ir viduramžiška raganų medžioklė, kurios pirmoji byla magistrato teismą pasiekė 1663-ais: tarėjas-pirklys Samuelis Filipovičius apskundė vilnietę Kristiną, pramintą „Pastuška“ (Piemenaite, rus.), kad ji užsiimanti raganavimu, skundą grįsdamas savosios tarnaitės tarnaitės parodymais. Šioji atseit girdėjusi, kaip apkaltintoji sakė: „Jei išvarys mane iš šitų namų, tai jiems nutiks tas pats, kas atsitiko namuose batsiuvio, išvariusio mane iš bažnyčios“. Batsiuvio namuose susirgo džiova jo žmona, o ligą atseit pasiuntusi toji „Pastuška“. Pirklys reikalavo, kad kaltinta raganavimu būtų kankinama, iki prisipažins. Beieškant galinčių patvirtinti „Pastuškos“ raganavimą liudininkų, atsirado ir dar viena kaltinamoji – tūla vilnietė Kulakowska. Magistratas skundą pripažino esant nepagrįstu, ir atmetė, tuo išgelbėdamas niekuo nekaltų moterų gyvybes.
Dar aštuonioliktojo amžiaus viduryje Vilniuje tebevykdavo egzekucijos sudeginant, tad randame magistrato knygose įrašus apie sumokėtus septynis auksinus už apostato egzekuciją, bei už nupirktas lentas kitiems dviems raganiams sudeginti – už lentas sumokėta pusantro grašio. Nors lėšų budeliui ir jo žiauriai veiklai negailėta, vietiniai noru budeliauti nedegė, ir 1677-ais mirus Vilniaus budeliui, megistratui teko pamainos jam ieškoti, kreipiantis į Holšteino magistratą, tačiau šis pagelbėti nesutiko. Teko tuomet bausmėms kviestis budelius iš Lydos ir Karaliaučiaus, kurie už sutartą atlygį atvykdavo nužudyti pasmerktuosius myriop. Visgi po poros metų Vilniun atvyko budelis iš Holšteino, iškart ėmęsis darbuotis: nukirsdino galvas moteriai ir jos motinai, kurios susimokę nužudė moters vyrą. Byloje neminima, kokio gi būdo buvo tas nugalabytasis vyras, kad moterys susimokė jį nužudyti, mat anuomet apie lyčių lygybę ir deramą pagarbą moteriai nedaugel buvo žinoma.
Pasivaikščioję šiurpokais Vilniaus budelio takais, kelionę praeitin baigsime pozityvia gaida – pasidžiaugdami, kad budelio amatas yra galutinai išnykusi atgyvena.
Turite prisijungti norint komentuoti.