Draugiškas ir pasitikintis savimi verslininkas Mindaugas kartą pasikvietė mane svečiuosna, juk abu tuomet gyvenom Lazdynėliuose, tiesa, jis – naujų vienbučių rajone Bukčių miško pašonėje, o mūsiškė šeima – sename daugiabutyje prie „Žibutės“ (viena seniausių tebeveikiančių sostinės kavinių, deja, praradusi originalų interjerą). Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis Lietuvoje buvo pažymėtas kriminalinių gaujų siautėjimo, tad prie Mindaugo namo mane pasitiko ne pats šeimininkas, o apsauginiai su ginklais. Gavę šefo komandą, įsileido mane naman, ir kartu su Mindaugu sėdome srėbti jo žmonos išvirtą gardžią pupelių sriubą, išlenkėme ir vieną kitą burnelę “Absoliuto” (kainavusio 70 litų, ir įperkamo anaiptol ne kiekvienam) iš senovinių krištolinių taurų, užsikąsdami medumi. Šnekus ir energingas, šeimininkas keitė vieną pokalbio temą kita, galop prašnekome apie Vilniaus istoriją. Paėmęs nuo maloniai šildančio židinio, ištiesė man senovinį kirvį, ir pasigyrė: „Žiūrėk, kokį kirvį įsigijau, tai juk tikras budelio kirvis, o ir ėjęs iš vieno budelio rankų kitam: matai, jame penki rėžės išmuštos, vadinasi, jau penki budeliai juo naudojosi!“ Prisipažinsiu, kad apetitas pranyko it ranka mostelėjus, o ir pats kirvis dvelkė jei ne mirties šalčiu, tai sunkiai paaiškinamais siaubu ir kančia.
Atmintin įstrigęs to susitikimo momentas paskatino pasidomėti, koks gi tikrumoje buvo vilniškio budelio gyvenimas, kiek jis gaudavo už savąjį kruviną amatą, kokiomis privilegijomis naudojosi, ir kokie nemalonumai lydėjo patį budelį. Šįkart keliausim praeitin gerus tris-keturis amžius, ir belsimės į gūdžių budelio valdų duris. Daugelis manome, kad budelio vienintelis darbas – vykdyti mirties bausmes nukertant galvą ar pakariant, tikrumoje budeliui tekdavo vykdyti įvairius darbus, kurių niekas kitas nenorėdavo imtis: antai, jis turėdavo išgabenti už miesto ribų kritusius gyvulius ar gatvėje pasimirusius vargetas. Ėmęsis nepatrauklaus amato, budelis turėjo susitaikyti su visuomenės atstumojo vaidmenimi, net pačią susirasti jam būdavo keblu, nebent kuri nors myriop nuteistoji sutikdavo tapti jo žmona, tokiu būdu ir savąją gyvastį išgelbėdama. Budeliui kasmet buvo skiriami pinigai jo raudoniems rūbams, tad jį dar iš tolo atpažinę, miestelėnai šalinosi egzekucijų vykdytojo, skubėdami kiton vingiuotos Vilniaus gatvelės pusėn.
