„Pavargęs kunigaikštis buvo po ilgos medžioklės, o ir midaus truktelėjo ragą nuovargiui išvaikyti, tad prigulęs poilsiui po medžiu, ėmė ir užsnūdo. Ir susapnavo jis geležinį vilką, kurio staugimas…“ Jau žinote šitą legendą?.. O kaip merginai didžiulis akmuo tik vainikėlį iš rankų išmušė ir prislėgė, jos pačios nelietęs? Ir šitą padavimą žinote?.. Tuomet keliaukim į mįslingus Vilniaus viduramžius ieškoti dar negirdėtų legendų: mums prireiks storo aksominio apsiausto, plačiabrylės skrybėlės ir aštraus kardo prie šono piktavaliams atbaidyti. Tiesa, dar nosį teks užsikimšti, nes kanalizacija Vilniuje imta tiesti tik devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, o iki tol paplavos buvo pilamos ir šiukšlės metamos tiesiai į kanalus gatvelių pašonėse, tad ir kvapai mieste aštroki… (Nuotraukoje: Vilniaus bastėjos tunelis po restauracijos, 9-ame dešimtmetyje.)
Vilniaus bastėjos požemiai 7-ojo dešimtmečio viduryje.
Netašytais akmenimis grįsta Bokšto gatvele kopsim kalniukan link vilniškio barbakano/bastėjos/bastiono – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – ir prie budriai saugomo įėjimo bokštan prašysimės įleidžiami į erdvius fortifikacinių statinių požemius, kuriuose slepiasi mistiška Vilniaus legenda. Nusikabaroję ilgais ir stačiais laiptais, sustokime prie pabūklo ambrazūros, čia ir pasiklausysit manojo pasakojimo.
„Nuo neatmenamų laikų vilniečius ir stebino, ir baugino aukštuma, kurioje stūksojo samanomis apaugę griuvėsiai, driekėsi tartum milžinų rankomis sukrauta didžiulių akmenų siena, sklido gandai apie šių griuvėsių požemiuose slypinčias paslaptis. Seni padavimai byloja, kad kadaise ant Bokšto kalno stūksojo didžiuliai rūmai, priklausę turtuoliui didikui, nei pačiam nežinojusiam savo turtų skaičiaus, tačiau labiausiai brangintas jo turtas buvo gražuolė duktė. Nei vieno žmogaus nemylėjo ši išlepinta pasipūtėlė, tik saviesiems gaidžiui bei šuniui negailėjo meilės ir dėmesio. Kartą, esant žvarbiam orui, į didiko rūmų vartus ėmęs belstis sušalęs prašalaitis, tikėjęsis čia rasti prieglobstį nakčiai, tačiau negailestinga gražuolė užsiundė ant jo šunį, o šiam negailestingai sukandžiojus nelaimėlį, ant rūmų tvoros pašaipiai pragydo gaidys. Atsidariusi langą, didiko dukrelė smagiai juokėsi iš sukandžioto ir purve išvolioto prašalaičio, kuris prieš pasišalindamas gūdžiai suriko: „Būkit prakeiti jūs, negailestingieji!“. Netruko kilti baisi audra: galinga liūtis talžė žemę ir namus, vėtra plėšė stogus, žaibai skrodė dangų ir net triskart žiebė į negailestingos mergiščios langą. Sudundėjo ir sulingavo žemė, atsivėrė plati praraja, ir didiko rūmai nugrimzdo į Bokšto kalno gelmes kartu su visais rūmų gyventojais.
Žvilgsnis iš bastėjos į Vilniaus senamiestį ir šv. Kazimiero bažnyčią.
Bėgo amžiai, po daugelio metų vienas jaunuolis prisėdo atsipūsti Bokšto kalno pašlaitėje, ir netikėtai išgirdo iš po žemių atsklindantį duslų šuns lojimą, prislopintą merginos verksmą. Kitą vakarą, pasiieškojęs ilgesnę žvakę, jaunuolis susirado angą kalne, ir leidosi ieškoti paslaptingų balsų šeimininkų. Neilgai ėjus, jis pateko į platų ir aukštą tunelį, kurio pasieniuose buvo išrikiuoti aukso kupini didžiuliai maišai, atvertose skryniose žibėjo sidabro monetų stirtos. Nekreipdamas dėmesio į šiuos lobius, jaunuolis tvirtai žengė pirmyn, kol požemio gilumoje pamatė stovinčią suakmenėjusią mergaitę liūdesio ir nevilties perkreiptu veidu, prie kurios kojų tupėjo akmeninis šuo, ant peties tupėjo suakmenėjęs gaidys. Žvakės šviesoje merginos veidai ėmė šilti ir rausti, pradėjo kilnotis krūtinė, ir mergina įkvėpė oro, kaipmat paraudo gaidžio skiauterė, o didžiulis šuo jau budriai pastatė atgijusias ausis. Tačiau šios permainos netruko ilgai: staiga truktelėjo smarkaus vėjo gūsis, užpūtęs žvakę, netruko pasigirsti bauginantys klyksmai, niūriai suamsėjo šuo, nerimastingai užgiedojo gaidys, ėmė žvangėti maišuose ir skryniose sukrautos monetos. Neišsigandęs visų šių grėsmingų ženklų, jaunuolis darsyk uždegė žvakę, tačiau požemis jau buvo tuštut tuštutėlis, tik toje vietoje, kur ką tik stovėjo akmeninė merginos stovyla, žiojėjo gilus šulinys, pilnas kraujo spalvos vandens…“
Griaunami Kardinalijos rūmų likučiai 1957 m.
Na, mielos damos, matau jūsų veiduose ne tik baugščias nuotaikas, bei ir nuovargį nuo sunkaus požemių oro, tad traukime atgal link išėjimo, ir leiskimės Bokšto gatve link senosios Pilies gatvės. Pro Kardinalijos rūmus pėdinsime iki šventų Jonų bažnyčios, kurios požemiuose slepiasi paslaptingi kitos legendos personažai. Mielaširdingai prašau gerbiamus ponus pasiūlyti žavioms bendrakeleivėms kibtis į parankę, ir eime! Iki leisdamiesi į šv.Jonų bažnyčios požemius, trumpam stabtelkime kitoje pusėje siauros gatvelės, vingiuojančios pro šv.Jonų bažnyčią, ir prisiminkim Kardinalijos rūmų savininkų Radvilų giminę gaubiančią mistišką istoriją.
„Vilniaus vaivada Radvila Juodasis XVI amžiuje apsipyko su katalikų šventikais, ir paskelbė nutraukiąs ryšius su katalikų bažnyčia, persimesdamas prie kalvinistų. Norėdamas savąjį sprendimą vaizdingiau pateikti visuomenei, Radvila elgėsi pasipūtėliškai, kaip ir įprasta dažnam viduramžių didikui: šaudydavo pro langus, kai šv. Jonų bažnyčioje vykdavo mišios, trukdydavo katalikų procesijoms, o galiausiai įsakė prie šv.Jonų bažnyčios durų suversti krūvą mėšlo. Po Radvilos Juodojo mirties keturi jo sūnūs ėjo tėvo pramintu keliu, negailestingai persekiodami katalikus. Kartą prieš Velykas, kai katalikai uoliai meldėsi ir dievobaimingai pasninkavo, Radvilos savuosiuose rūmuose surengė triukšmingą pokylį. Gausūs svečiai uoliai vaišinosi vynu ir midumi, iki soties užsikąsdami dosniomis žvėrienos valgių vaišėmis. Kaimynystėje esančioje šv.Jonų bažnyčioje skambančias mišių giesmes nustelbdavo kauštelėjusių Radvilų svečių dainos ir garsi muzika. Galiausiai puotos šeimininkas paliepė nešti stalan paukštienos kepsnius, tarpe kurių būta ir kepto gaidžio, atrodžiusio it gyvo. Netrūko gaidžiui nei skiauterės, nei prikaišytų plunksnų, tad, svečiams plojimais pasitikus meistrišką kepsnį, Radvila pats kreipėsi į gaidį, rankoje spausdamas vyno artipilnį ragą: „Sveikinam tave, gaidy, kad nesi karštas popiežiaus šalininkas, ir didžiojo penktadienio popietę atsiradai ant stalo Radvilų rūmuose!“
Kardinalijos rūmų vieta 1971 m.
Kardinalijos vietoje 1979 m. iškilo masyvus šis pastatas.
Vos ištarė paskutinį žodį įkaušęs didikas, gaidys kaipmat pramerkė vieną akį, po to kitą, rūsčiai dėbtelėjo į Radvilą, mikliai stryktelėjo ant kojų, ir gūdžiai pragydęs, ėmė skraidyti menės palubėse. Šiurpaus siaubo sukrėsti svečiai šoko pro duris it iš gaisro, o pats Mykolas Radvila iš atkaklaus kalvinisto mikliai atsivertė į uoliausią kataliką, jo pavyzdžiu pasekė ir jaunesnieji didiko broliai – Albertas, Stanislovas ir Jurgis Radvilos. Pastarąjį gaidžio atgijimas paveikė taip smarkiai, kad po kurio laiko jis jau matavosi Vilniaus vyskupo rūbus, vėliau ir kardinolu tapo: galbūt todėl ir patys Radvilų rūmai imti vadinti Kardinalija?..“
Berods, mieloms damoms jau gūdoka darosi nuo Vilniaus požemiuose ir rūmuose tvyrančių paslapčių, tad artinkimės link pačioje Vilniaus širdyje baltuojančios šventovės – šventų Jonų bažnyčios, menančios nuostabią praeities legendą.
„Prieš daugelį daugelį metų ėmė ir pasimirė turtingas Vilniaus gyventojas, prisakęs gimanaičiams palaidoti jį iškilmingai, pirmiausia pašarvojant puošniausioje anuomet šventų Jonų bažnyčioje. Aprengtas puošniais rūbais, padabintas puošniais aukso žiedais, velionis gulėjo ant pakylos karste priešais altorių. Atėjusių atsisveikinti su nabašninku tarpe buvo ir pora suktų vagišių, nutarusių sutemus velionį atlaisvinti nuo prabangių žiedų. Nakties gūdumoje įsigavę šventovėn pro iš anksto atsirakintą langą, jiedu patys nedrįso numauti žiedus nuo numirėlio rankų, tad grasindami, pribaugino tai padaryti bernioką, kuris įprastai likdavo naktimis saugoti bažnyčią. Baisu buvo bernui liestis prie valionio, tik už nugaros stovėję ginkluoti piktadariai privertė jį įsidrąsinti, tačiau vos berniokas palietė mirusiojo pirštus, šis atsimerkė, ir griausmingu balsu sušuko: „Užkeiktieji broliai, apginkit mane!“
Šv. Jonų bažnyčios išorė ir vidus XIX a. pab. – XX a. pr.
Sudundėjo bažnyčios požemiai, atsivėrė požemių angas slėpę dangčiai, sutraškėjo palaidotųjų požemiuose karstai, ir šimtai šmėklų ėmė lysti iš požemių bažnyčion. Vagišiai išvirto laukan pro bažnyčios langą, ir neatsigreždami leidosi tekini bėgti, o berniokas užsiropštė aukštai ant vargonų, karštai kartodamas maldas ir uoliai žegnodamasis. Šmėklų minia ėmė krauti didžiulę stirtą iš bažnyčioje buvusių suolų, tikėdamasi taip pasiekti bernioką, mat šis buvo spėjęs užrakinti laiptų link vargonų dureles. Visą naktį šmėklų govėda plušėjo kraudama suolų stirtą, ir buvo bebaigianti pasiekti bernioką, kai paryčiais pragydo gaidys, ir numirėlio talkininkų armija išnyko it rūkas, palikdama bažnyčioje bjaurų dvoką bei didžiulį suverstų suolų kalną. Atskubėję ryte šventikai rado į vargonus įsikibusį vos gyvą bernioką, kuris tik po ilgo laiko atgavo amą, ir sugebėjo papasakoti apie siaugingą naktį patirtą išgastį. Ar tikrai nutiko ši šiurpi istorija, senieji metraščiai nutyli, nors kažin koks senovės tyrėjas lyg ir esąs matęs šį pasakojimą sename Vilniaus metraštyje…“
Šv. Jonų bažnyčios didysis altorius ir fasadas XX amžiaus pradžioje.
Šventų Jonų bažnyčia mena ir nebe tokią seną, tačiau ne mažiau keistą istoriją, lyg ir nutikusią XIX amžiaus viduryje: „Ankstų vasaros rytą praeiviai pastebėjo prie šv.Jonų bažnyčios durų prisėdusį zakristijoną, besikalbantį su savimi nerišlia kalba, nors dar išvakarėse bažnyčios tarbas buvo visiškai sveikas ir blaivaus proto. Policijai įtarimą sukėlė auksinės monetos, kurias zakristijonas gniaužė rankoje, tačiau nuovoką paradęs vyras jų atsiradimo, savaime suprantama, paaiškinti negalėjo. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad iš vakaro zakristijoną aplankė nepažįstamas užsienietis, pasivadinęs zakristijoną kažkur eiti kartu. Vėliau paaiškėjo, kad nepažįstamasis buvo apsistojęs už rotušės esančiame „Italijos“ viešbutyje, mat tikriausiai buvęs italas – jo kambaryje buvo rastas itališkas laikraštis.
Po poros savaičių rūpestingos priežiūros, zakristijonas kuriam laikui atgavo nuovoką, ir pasipasakojo policininkams, kad sutikęs už atlygį trumpam įleisti nepažįstamąjį šv.Jonų bažnyčion. Užsienietis ilgokai slampinėjo šventovėje, kol aptiko grindyse vos pastebimą sunkų dangtį, kurį juodu dviese vos įstengė pakelti. Dangtis slėpė siaurus dulkinus laiptus, vedančius į požeminį koridorių, besibaigiantį aprūdijusiomis metalinėmis durimis. Vos atvėrus girgždančias duris, iš vidaus pabirę auksiniai pinigai, ir zakristijonas puolęs ginti bažnyčios turtus, bet buvęs patiestas žemėn nepažįstamojo triuškinančio smūgio. Tuomet užsienietis įbruko zakristijonui kišenėn keletą monetų, ir ištempęs laukan, pasodino prie bažnyčios durų, pats gi išsitempė iš požemio sunkų lagaminą, dar kyštelėjęs zakristijonui panosėn buteliuką su aštraus kvapo skysčiu: nuo jo bažnyčios tarnas prarado sąmonę, ir atsipeikėjo tik rytui išaušus. Policijos kruopštaus tyrimo metu pavyko rasti užsienietį išvežusį užmiestin vežiką, tačiau šis, nepažįstamojo karčiamoje pavaišintas degtine, kaipmat užmigo ant stalo: matyt, jo kvorton piktavalis buvo įpilęs migdančių lašų. Atsipeikėjęs vežikas neberado ne tik keleivio, bet ir savosios bričkos bei arklio. Gi požemin vedusio dangčio bažnyčioje aptikti nepavyko net ir po kruopščiausios apžiūros, tad išnešto lobio kilmė taip ir lieka paslaptimi.“
Šimtamečiai Vilniaus požemiai mena daugybę paslapčių ir legendų.
Nebevarginsiu Jūsų, žaviosios damos ir orūs ponai, paslaptingomis ir šiurpokomis Vilniaus praeities istorijomis: vienas tik Viešpats težino, kiek jose tiesos, o kiek išmislo ir pagražinimo. Atsiprašau mielų damų, jei nuo senovės paslapčių kilo smarkus jaudulys, privertęs uoliau mojuoti vėduoklėmis, ir kviečiu jau keliauti namolio į šiandieną, sutarus dar nesyk susitikti kitoms kelionėms į Vilniaus legendų šalį.
(Nukeliauti į magišką Vilniaus legendų pasaulį mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.)
Labai patiko