Nevisiškai taip yra, kaip dažnai sakoma, numojant ranka, kad, atseit, “jau amen” – teliko apleista ir nuniokota vieta: kiekviena mūsų praeities akimirka gyva tol, kol mes ją pamename, kol ji sužadina sieloje šiokį-tokį virpuliuką. Taigi ir šįkart nevirkausim dėl netikšų išdraskyto dar vieno jaukaus kampelio Kaune, o smagiai leisim laiką praeities dimensijose, gaivindami pozityvius atspalvius, gėrėdamiesi lietuvaičių išradingumu, darbštumu bei talentu tuomet, kai vienas populiariausių žodžių buvo deficitas. Jaunesnis skaitytojas klustels mūsų: “O kas gi tas “deficitas” buvo? Tiek jau to, sulietuvinsim šį terminą – deficitu anuomet vadinom visuotinį stygių: tiek buities prekių, tiek gardesnio maisto, tiek būtinų paslaugų, tiek dailesnio apdaro. Tad statyti tekdavo “pagal blatą” susiieškant – “gaunant” – statybines medžiagas, prisikviečiant šiek tiek mažiau girtuokliaujančius statybininkus, įveikiant chaosą statybinių medžiagų tiekime (neretai – kyšių valdininkėliams pagalba), budriai saugant susivežtas medžiagas nuo ilgapirščių, bei įtinkant reiklioms objektų priėmimo komisijoms. Nepraleisdami pro akis projektavimo ypatumus, šįsyk rengiamės vakarinius apdarus, rūpestingai pasirišam kaklaraiščius, primenam mieloms moterims būtinybę pasikvėpinti braliukų latvių “Dzintars” kvepalais, ir veriam kauniškių “Trijų mergelių” duris. Penkrublę durininkui Jonui jau įbrukau kišenėn, tad staliuko laukti ilgai nereikės, o ir aptarnavimas visdar pavyzdinis, mat sovietinė korupcija ir šešėlinio pasaulio veikėjų dominavimas dar neįsivyravę, tad galėsim kultūringai pasivaišinti ir pasišokti.
Restorano pastatas žavėjo lakoniškomis ir moderniomis formomis.
Metrodotelis sutinka mus besišypsodamas (savąją trirublę juk norisi gauti…), ir palydi link banketinės salytės, kurią nuo pagrindinės skiria meniška sienelė, o susėdus imasi amžininkų žodžiais porinti pastato ypatumus: “Eksterjeras yra griežtesnių formų, tai interjeras intymus, „šiltas“ ir jaukus. Architektūrinę pastato idėją išryškina originalūs skulptoriaus Leono Striogos ir keramikės Nijolės Liatukaitės darbai. L. Striogos medinės skulptūros suteikia interjerui nacionalinį atspalvį. Panaudojamas monolitinis karkasas ir išilginės laikančios plytų sienos, perdengtos tipiniais gelžbetoniniais elementais. Kavinėje vienu metu gali sutilpti pusantro šimto svečių. Situacija padiktavo autoriams pagrindinę kompozicinę idėją – pastatą maksimaliai „įrašyti“ į aplinką, reikiamai „pasodinti“ jį gražiame krante. Pastato planinė struktūra nekieta, atitinkanti gamtinėms sąlygoms. Suprojektuotos trys salės įvairiuose aukščiuose, kurias kompoziciškai jungia devyniasdešimties vietų vasaros terasa.“
