Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Lietuvos roko muzikos scena buvo sentimentų vakarietiškam gyvenimo būdui ir kultūriniam pasipriešinimui mišrainė. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos roko muzika buvo suvokiama kaip nepriklausomybės ir saviraiškos metafora. Tačiau dėl savo nekonformistinės pozicijos sovietinio gyvenimo būdo atžvilgiu, užuot tapusios populiariosios kultūros dalimi, kaip tai darė Vakarų Europoje, Lietuvos roko grupės liko pogrindyje ir buvo dažnai persekiojamos sovietų valdžios. Nepaisant to, kai kuriuose populiariuose filmuose ir miuzikluose pavyko įtraukti keletą žinomų rokerių dainų, kurios įpūtė naujų laisvės vėjų į to meto populiariąją kultūrą. „Negaliu grįžti į Jamaiką, nes ten dar nebuvau“ – Vytauto Kernagio satyrinės dainos žodžiai išryškina nostalgišką jausmą sovietų žmonėms nepasiekiamai pasaulio daliai.
Tik devintojo dešimtmečio viduryje vėlyvosios sovietinės Lietuvos visuomenėje daugiau dėmesio sulaukė anksčiau pogrindžio muzikos judėjimai. Pop-rock, hard-rock ir punk-rock, o kai kuriais atvejais ir elektroninės muzikos, populiarumas toliau augo, kai atsirado keletas įtakingų Lietuvos grupių, tokių kaip Foje, BIX, Katedra ir kt. Daugelis šių jaunų muzikantų pradėjo savo karjerą sunkiomis aplinkybėmis (slapta repetavo mokyklos rūsiuose, buvo priversti slapstytis nuo sovietinės karinės tarnybos ir pan.) ir juos siejo bendri antisisteminiai polinkiai. Iki šiol viena žiauriausių artroko grupių buvo „Antis“, kurios dainose dažnai buvo išjuokta ir net atvirai kritikuojama sovietinė biurokratija ir socialistinio realisto menas. Nenuostabu, kad grupės vokalistas Algirdas Kaušpėdas tapo vienu iš Lietuvos laisvės sąjūdžio lyderių.
Taip neatsitiktinai devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje vykęs nacionalinės nepriklausomybės judėjimas buvo pavadintas Dainuojančia revoliucija. Išsivadavimo kovų procesą papildė vėl iškilę „nacionaliniai“ prisiminimai, kurie anksčiau buvo cenzūruojami sovietinio režimo, bei antienpresinių šūkių iškilimas; o roko muzika buvo vienas pagrindinių jų šaltinių. Kaimyninėse sovietinėse valstybėse kylančių roko muzikos judėjimų paveiktos ir įkvėptos, nemažai Lietuvos roko grupių pradėjo rengti visoje šalyje vykstančius vadinamuosius „roko maršus“.
Daugelis grupių visoje Lietuvoje surengė gyvo garso koncertus, kurie ilgainiui sukels nepamirštamą istorinę sumaištį. Jau 1987 metais daugelio Lietuvos miestų aikštėse ėmė burtis minios demonstrantų, protestuojančių prieš sovietinę santvarką; ir natūraliai roko muzika buvo neatsiejama šio taikaus pasipriešinimo judėjimo dalis. Kova už Lietuvos ir Baltijos regiono bendrą politinę ir kultūrinę nepriklausomybę buvo palydėta dainomis, švenčiančiomis tautinį sukilimą ir daugialypės ir laisvos asmenybės idėją. Kai kurios tuo metu atliekamos liaudies ir roko dainos buvo laikomos kone šventomis, jas žmonės įsivaizduodavo kaip dvasinį kelią į laisvę.
Po Lietuvos politinės ir kultūrinės nepriklausomybės atgavimo kai kurios devintojo dešimtmečio grupės, tokios kaip „Foje“, ir toliau išliko itin populiarios ir labai įtakingos dešimtojo dešimtmečio pradžioje iškilusioje posovietinėje Lietuvos muzikos scenoje; tačiau kitos grupės pamažu išnyko. Žvelgiant atgal, nekyla abejonių, kad roko muzikos klausymosi ritualai ilgainiui tapo pagrindiniu tautos vienijimosi ir taikaus pasipriešinimo Sovietų Sąjungai katalizatoriumi. Tiems, kurie išgyveno tą patirtį, šie ritualai tebegyvena ir šiandien kaip ilgalaikis priminimas apie emancipacines muzikos galimybes ir didelę laisvės trokštančių žmonių valią.
Moderniai apipavidalinta paroda “Roko rifai” Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Mažieji Radvilų rūmai, Vilniaus g. 41, Vilniuje) veiks iki rugpjūčio 1-os dienos, tad nedelskite apsilankyti! Ekskursijas parodoje veda vienas jos kuratorių – istorikas, publicistas, bardas Povilas Girdenis, mokantis įdomiai bei įtaigiai perteikti lietuviškojo roko istoriją.
