Povilas Girdenis. 1991-ųjų blyksniai (I)
Kiekvieni prabėgę metai pamažu užsimiršta, įvykiai bei įspūdžiai susipainioja ir pasidaro nebelengva atskirti, ar tais, ar kitais metais jie nutiko. Lieka tik ryškiausi prisiminimai, laikui bėgant kartais jie dar paryškėja ir tampa panašūs į trumpus, staigius minčių blyksnius. 1991-ieji tokių blyksnių paliko daug.
Jėzusmarija, kokios kainos!
Nelengva buvo 1990-ųjų pabaiga: visko trūko, deficitinėmis pavirsdavo net tos prekės, kurių dar visai neseniai visiems užteko, o jeigu atsirasdavo prekių – tai pritrūkdavo nuvertėjusių rublių. Vieni keiksnojo „nemokšos-muzikanto“ valdžią, kiti niršo ant „bjaurybės Gorbačiovo“ ir „prakeikto Kremliaus“, treti sukandę dantis tylėjo.
Susimetę specialiai taupytus, sunykusius rublius, Naujuosius metus sutikome beveik prabangiai. Turėjome net nemenkai kaštavusio konjaku vadinto kažkurios SSRS respublikos gamybos brendžio, o deficitinio šampanizuoto vyno buvo tiek, kad neprisimenu, ar kada nors esu jo regėjęs daugiau.
Po švenčių prasidėjus žiemos sesijai, menkai domėjausi politiniais įvykiais. Galva buvo užimta faktų ir datų kalimu bei greituoju privalomų istorinių veikalų skaitymu. Be to, tada atrodė, kad politika – pagyvenusių žmonių rūpestis ir jaunam žmogui dėl jos sukti galvą netgi šiek tiek nepadoru.
O atmosfera smarkiai kaito ir netrukus tą kaitimą teko pajusti net ir tokiems atsainiems jaunikaičiams, koks pirmosiomis 1991-ųjų dienomis buvau aš. Jausmas, kad prasideda kažkas ypatinga apėmė gardžiai snaudžiantį po pirmo egzamino. Pavargęs nuo informacijos kimšimo į galvą tą rytą būčiau miegojęs ilgai, tačiau nepavyko. Tėvų butas buvo virš nedidelės maisto prekių parduotuvės ir mane pažadino įsiutusių pirkėjų klegesys po langais.
„Jie iš proto išsikraustė! – spiegė šaižus moteriškas balsas. – Jėzusmarija, kokios kainos!“
„Tas Liandsbyargis! – liejo įniršį kimus, žemas rusiškas akcentas, – vaabščė!..“
„Ne Landsbergis, o Prunskienė!“ – vėlėsi į diskusiją aštriai cypiantis kolarotūrinis sopranas, kirste nukirsdamas rusišką akcentą, taip ir nebaigusį sakyti, ką tas Landsbergis „vaabščė“.
Patogiai drybsodamas ir vis dar snūduriuodamas per daug nesusierzinau. Tik prisiminiau grėsmingus gandus, kad maisto produktai ir kitos būtiniausios prekės brangs kone dešimteriopai, girdėjęs vaikystėje, prasidėjus sovietų kariaunos invazijai į Afganistaną.
„Ob-La-Di, Ob-La-Da“
Atrodo, į Aukščiausiosios Tarybos centrinį įėjimą šturmavusius jedinstvininkus nukreipta gaisrinė žarna, praėjus trisdešimčiai metų, tapo kažkuo panašiu į Rusijos bolševikų vado neštą rąstą per pirmąją šeštadienio talką. Dirbusių drauge su Iljičiumi atsirado dešimtys, šimtai, o vėliau net ir ištisi tūkstančiai. Teko girdėti, kad tvirtinančių, esą būtent jie laikė įsismarkavusių mitinguotojų aistras vėsinusią gaisrinę žarną, skaičius, kasmet vis didėdamas, artėja link šimto.
„Napalmo reikėjo, o mes kaip mažvaikiai vandenėliu turškiamės! – parlamento gynėjų humaniškumu piktinosi radikalių pažiūrų bičiulis, – Šitaip laisvės neapginsime!“
Kai dekanatas atidėjo žiemos sesiją ir pareiškė, kad galintieji atvyktų į Televizijos ir radijo komitetą budėti prie „juodojo“ įėjimo, net apsidžiaugėme. Įprastos rutinos griuvimas jauniems žmonėms beveik visuomet kelia džiaugsmą.
Kaip ir dera studentams, pliurpėme niekus, kvailiojome, brazdindami gitara dainavome visokias balabaikas. Jautėmės lyg šventiniame vakarėlyje. „Negali būti, kad tokia nuostabi, tokia pasakiškai puiki nuotaika nesibaigtų blogai“, – girdėjau merginų kuždesį, traukdamas nelabai švankias variacijas bitlų dainos „Ob-La-Di, Ob-La-Da“ tema.
Paikai „obliaduodami“ ir išgirdome tankų burzgimą, sprogimus bei automatų tratėjimą.
1991-ųjų sausis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Arvydo Rėklaičio nuotrauka. Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 9, ap. 1, b. 47, l. 21
Nebaigtas anekdotas
Praėjus parai po kruvinų įvykių susirinkę prie Aukščiausiosios Tarybos žinojome, kas laukia galimo šturmo atveju. Atrodo, juokauti buvo nepadoru, tačiau mes toliau juokavome.
Vienas bičiulis, tikriausiai kovodamas su slegiančia įtampa, niurnėdamas panosėje, be perstojo pasakojo daug kartų girdėtus anekdotus. Vieno anekdoto jam niekaip nesisekė papasakoti, nes po pirmojo sakinio „karočė, eina žydelis…“ arba per garsiakalbius pasigirsdavo svarbi informacija, arba atitraukdamas dėmesį prieidavo koks nors bendras pažįstamas, arba kas nors, nustelbdamas pasakorių, vėl imdavo dalintis neužmirštamais praėjusios nakties įspūdžiais. „Karočė, žydelis ėjo“ keletą kartų ir tas jo ėjimas apsiribodavo vienu vieninteliu, įžanginiu sakiniu.
Paaiškėjus, kad šturmo tikrai nebus, nutilome. Nemaloni, nejauki tyla truko keletą minučių ir staiga!.. Nežinia kelintą kartą vėl pasigirdo duslus, panosėje murmamas „karočė, eina žydelis“!!! Puolėme kvatoti taip, kad tęsti anekdotą nebebuvo prasmės. Anekdotas taip ir liko nebaigtas, tačiau neprisimenu, kad kada nors būčiau taip ilgai ir taip nuoširdžiai juokęsis iš kurio nors kito, papasakoto išsamiai, išraiškingai ir vaizdingai!
Cigaretės už talonus
Praėjus kelioms paroms po Sausio 13-osios, nerimas ir įtampa nuslūgo. Dalis ateidavusių žmonių ramiai suko ratus aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą nelyginant teatro koridoriumi per spektaklio pertrauką, aptarinėdami naujienas, diskutuodami politiniais klausimais, smalsiai apžiūrinėdami ir komentuodami gausėjusius barikadų piešinius ir užrašus.
Vieną tokį gana ramų vakarą mums baigėsi cigaretės! Ne visiškai pasibaigė, bet trims liko apibyrėjęs „Primos“ stagaras, kurį traukėme dalindamiesi. Sulaukęs savo eilės, atkreipiau dėmesį į mus stebėjusią garbaus amžiaus moteriškę. „Tik jos iki pilnos laimės dabar ir trūko, – pagalvojau godžiai traukdamas smilkstančią smarvę, – tuoj pradės apie rūkymo žalą jauniems organizmams iki gyvo kaulo įgrisusius moralus skaityti ir pabodusias patriotines giesmes giedoti.“
„Klausykit, vyručiai! – netikėtai švelniu, draugišku, truputį net melodingu tonu prabilo pagyvenusi ponia, – matau, kad nebeturite rūkalų – tai aš jums duosiu!“
Ir mums net nespėjus dorai sureaguoti, puolė traukti iš rankinuko aukso vertės pakelius.
„Imkit drąsiai, nesikuklinkit, matau, kad jums reikia. Mes už talonus tas cigaretes nusipirkome, o namuose niekas nerūko!“
Apdalino visus. Vienas pakelis atiteko ir nerūkančiam bičiuliui. Tas bandė paaiškinti.
„Turėk, vaikeli! – net negalvodama atsiimti švelniai, motiniškai šūktelėjo. – Kai tavo draugai pabaigs – tu juos pavaišinsi!“
Taip ir likom stovėti kiekvienas su pakeliu rankose. O moteriškė, palinkėjusi „Tesaugo jus Dievas!“, nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kur šimtai tokių kaip ji dieną naktį meldėsi.
Geras kipišas!
Tomis dienomis maisto tiekimas prie Aukščiausiosios Tarybos buvo puikus! Garavo kariškos lauko virtuvės su gardžiai paruošta koše ir karštais gėrimais, sumuštiniai, bandelės, kiti užkandžiai buvo dalinami organizuotai ir dosniai. Žinojome, kad keli palaidai gyvenę senamiesčio bohemos žymūnai akiplėšiškai piktnaudžiavo dalinama labdara, tvarkingai ateidami prie AT keletą kartų per dieną pavalgyti. Jų kūno formos per kelias dienas pasikeisti nespėjo, tačiau veiduose atsirado ryškių optimizmo ir sotiems žmonėms būdingo pasitenkinimo supančiu pasauliu požymių.
„Geras kipišas! – negalėjo atsidžiaugti simpatiškas tada dar daugelio Gorkynu vadintos Pilies gatvės girtuoklėlis. – Dieną sočiai pavalgai, vakare knaipėse privažiavusių kaimiečių pilna, jie išgerti pastato… Tankų nereikia, bet toks geras kipišas tegul tik ilgiau tęsiasi!“
Apšnekėdavom piktnaudžiautojus linksmai. Neprisimenu, kad kas nors būtų pykęs. Vienas bičiulis tvirtino, kad savo akimis matė puikų liežuvį turėjusį „kipišo mėgėją“, senamiesčio užeigoje rėžiantį patriotinius tostus iš provincijos atvykusiems gynėjams. Kai kurie klausėsi ašarodami.
Kaspervizija, Miško Pasaka ir Kaziuko mugė
„Odas, vaikūčiai, yra vysų rymčiauses myška i vysokiu krūmu paaukšcis“, – kikendami žiūrėjome paklaikusio, į narkomaną panašaus tipo vestą, vaikams skirtą laidą užgrobtoje televizijoje, kurią pagal jos vadovo Edmundo Kasperavičiaus pavardę visi vadino Kaspervizija. Sklido kalbos, kad Kaspervizijai katastrofiškai trūko žurnalistų, reporterių, operatorių, techninių darbuotojų ir kad kolaborantai specialistus viliojo stačiai grandioziniais darbo užmokesčiais.
Pažinojau vienintelį žmogėną – vaikų klubo gyvojo kampelio vedėją bei didelį stikliuko mėgėją linksma pravarde – Miško Pasaka. Anot piktų liežuvių, pragėręs porą povų, keletą šeškų, du ar tris akvariumus su visais žuveliokais, prapuolė Miško Pasaka kaip į vandenį. Ankstesnėje darbovietėje jis pasirodė praėjus keliems mėnesiams vilkėdamas nauju juodu lietpalčiu, avėdamas žvilgančiais pusbačiais, dailiai susišukavęs, savimi pasitikintis. Gyrėsi ūmai pagerėjusia materialine padėtimi, planavo rengti reportažą apie vaikų klubo veiklą, agitavo buvusius kolegas eiti dirbti į Kasperviziją. Neformalaus ugdymo specialistai nepasižymi agresyvumu, tačiau neseniai karjerą pradėjusiam korespondentui-kolaborantui teko skubiai pasišalinti.
Parsidavėlių televizija (neprisimenu, ar buvo dar ir toks radijas) neturėjo ko transliuoti ir dažnai rodydavo užgrobtuose fonduose aptiktus vaizdo įrašus. Daug kino, televizijos laidų kūrėjų, muzikos autorių ir atlikėjų, literatų rašė viešus protestus dėl neteisėto jų kūrinių demonstravimo. Kai mus, primityviai muzikuojančius per Kalvarijų turguje vykusią Kaziuko mugę, nufilmavo ir parodė informacinėje kolaborantovizijos laidoje, taip pat nusprendėme rašyti protestą!
„Čia menki juokai, – dirbtinai nutaisęs susirūpinusią miną dėstė vienas mūsų kaziukinės komandos narys, – protestą rašyti yra gyvybiškai būtina, nes trisdešimt sekundžių kolaborantų televizijoje bematant gali pavirsti ilgais metais Landsbergio kalėjime.“
Nuolatinių „Vaivos“ lankytojų kompanija, kurios nemažą dalį sudaro rašinyje minimi elitiniai lankytojai. Algio Stalgio nuotrauka
Tikrų vyrų kavinė
1991-aisiais tebeveikė beveik visos garsiosios sovietmečio kavinės, užkandinės ir kitos knaipės. Veikė ir didieji restoranai, kuriuose karaliavo tada dar treninguoti farcovščikai. „Vaiva“, „Ledainė“, „Žibutė“, „Čiobrelis“, kelios bevardės snarglinės buvo svarbūs taškai, kur užsukęs visuomet susitikdavai pažįstamų, galėjai pasėdėti prie kavos ar mostelėti ką nors konkretesnio.
Išskirtinė vieta buvo „Žemaičių alinė“, arba „Žemaičiai“, kai kurių vadinami ir „Žemėmis“, o mūsų siauram rate – „Tikrų vyrų kavine“. Į legendą panašus pasakojimas byloja, kad studentai vilniečiai kartą ten nusivedė iš provincijos mokytis atvykusią subtilią, inteligentišką bendrakursę. Šiai paklausus, kur jie eina, atsakė, kad į labai jaukią tikrų vyrų kavinę. Mergina nuėjo ir liko šokiruota, kai augalotas padavėjas jai atnešė tris bokalus alaus ir garuojančią kiaulės koją.
„Žemaičiuose“ buvo galima rūkyti, šiek tiek patriukšmauti užtraukiant kokią užstalės dainą. Alaus kokybė buvo siaubinga, aplinka – nesterili. Paprašytas pakeisti ašakomis, cigarečių pelenais, žemės riešutų luobelėmis apibyrėjusią staltiesę padavėjas geriausiu atveju ją apversdavo kita puse, blogesniu pasiųsdavo įnoringus klientus po velnių. Už durų valandą, o kartais ir ilgiau stovėję eilėje lankytojai retai reikšdavo pretenzijas. Aplankydavo alinę ir klientų, kuriuos galima pavadinti elitiniais. Šie už geresnę alaus ir užkandžių kokybę bei mandagesnį aptarnavimą, laikydamiesi klasikinės sovietinės restoranų lankymo tradicijos, kyštelėdavo padavėjams dovanėlių.
Velnio vertas „Žemaičių skystimas“ turėjo įdomią savybę. Ilgiau sėdint, godžiau maukiant, jo svaiginamoji galia imdavo silpnėti. Stipriau nusialinę klientai neretai gaudavo menkai putoto, blyškaus, negardaus birzgalo, kurį murkšliodami kartais net pradėdavo blaivėti.
Rojalis
Gyvenusiems suaugusiųjų gyvenimą praėjusio tūkstantmečio 10 dešimtmetyje, arba tiesiog „audringais devyniasdešimtaisiais“, žodis „rojalis“ asocijuojasi ne tik su klasikiniu klavišiniu muzikos instrumentu, rūmais ar prabanga, bet ir su… klaikiu, nuodingu svaigalu. Gal Vokietijoje, gal Olandijoje, gal Lenkijoje, o gal kur nors dar arčiau gamintą, litriniais skaidriais bei žalsvais buteliais pardavinėtą 96 laipsnių stiprumo spiritą galima laikyti pačiu tikriausiu postsovietinės erdvės permainų simboliu, svaiginusiu, sargdinusiu ir net į kapus nuvariusiu tūkstančius, o gal net ir ištisus milijonus buvusios Sovietų Sąjungos svaigalų mėgėjų.
Su stipriuoju skystimu pirmą kartą susidūrėme 1991-ųjų vasaros pradžioje. Turėdami keletą itin vertingų dolerių, pirmą butelį nusipirkome pačioje Pilies gatvės pradžioje veikusioje valiutinėje parduotuvėje, rekomendavus vienam rimtam senamiesčio gėrovui. „Nesigailėsite! Ir kaina normali, ir produktas labai geras!“ – tvirtino patyręs pijokėlis, tikėdamasis, kad ir jam koks gurkšnis atiteks. Būtume įpylę, bet kol tarp spalvingų, nematytų Vakarų pasaulio prekių rinkomės tai, ką galima įsigyti už kuklią penkių dolerių kupiūrą, kompetentingas konsultantas nuėjo savais keliais.
„Firminis spiritas“, kurį pradžioje skiedėme su ten pat įsigytomis mangų sultimis, o joms pasibaigus, su paprasčiausiu vandeniu iš čiaupo, retkarčiais išbandydami ir gryną, veikė puikiai. Keturiems to vieno butelio su kaupu užteko visam vakarui. Gurkšnojome maloniai svaigdami, svaičiodami apie tai, kad mėgstantys išgerti, tačiau saugantys savo sveikatą Amerikos bei civilizuotos Vakarų Europos gyventojai tų kvailų šnapsų, brendžių, romų likerių seniai nebegeria ir racionaliai, „sveikatingai“ svaiginasi „grynu produktu“.
Reikalo žmonės, arba „perku, parduodu, į snukį duodu“
Spalvingais importiniais treningais, garintais džinsais bei kitokiomis neprastą materialinę padėtį liudijusiomis drapanomis vilkintys, verslininkais tapę vakarykščiai gamyklų darbininkai buvo kasdienybė. Traukiniais, automobiliais, autobusais tiek Rytų, tiek Vakarų kryptimi judėjo šimtai ilgo rublio ištroškusių apsukruolių.
Prekiautojų pasitaikydavo netikėčiausiose vietose. Viena mergina pasakojo, kad pėdkelnių jai siūlė Kauno autobusų stoties tualete, o kartą laukiant, kol „Čiobrelio“ darbuotoja pripils taurelę, įsiveržė būrys tvirtų vyriokų. Pakišę nemenką šūsnį rublių, į didžiules terbas jie susikrovė visus sandėlyje buvusius importinius vaisvandenius plastikiniuose buteliuose. Vyrai buvo taip rimtai nusiteikę, kad net nedrįsome klausti, kam jiems reikalinga kūdra lenkiško limonado.
„Aš žmogus reikalo, – dėstė vienas toks vyrukas tamsiojoje „Žemaičių alinės“ salėje, – mano reikalas – paprastas: perku, sužinau, kur tavaras geriau eina, o tada parduodu.“
„Perku, parduodu, į snukį duodu“, – taikliai reikalo žmones apibūdinančiu šūkiu vadindavome į turgaus prekybą įsisukusį vaikystės laikų kiemo bičiulį, kuris taip vadinamas nė trupučio nepykdavo ir net šiek tiek didžiuodavosi, kartais išdidžiai pasiūlydamas brangių cigarečių.
Gražiai gyveno reikalo žmonės 1991-aisiais. Gėrė činzanus, amaretus, brendžius, rūgščius brangvynius, rūkė kvapnias vakarietiškas cigaretes. Viršydami greitį lakstė devintukais, aštuntukais, kai kurie – tada jau pradėjusiais atsirasti grakščiais folksvagenais, pailgomis, lyginant su įprastais žiguliukais bei moskvičiais, didžiulėmis audinėmis, o patys kiečiausi – triukšmingais BMW. Teko girdėti legendą apie patriotiškai nusiteikusį Kauno nuvorišą, Sausio 13-osios barikadose palikusį savo – vienų pasakojimu – mersedesą, kitų – prabangų sportinį poršą.
Vargšas Jurikas
Žodis „pučas“ ilgokai asocijavosi su alumi, nes apie Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos bandymą užimti valdžią 1923 m. Miunchene buvau šiek tiek skaitęs ir matęs dokumentinių filmų. 1991-ųjų vasaros pabaigoje bavariško alaus kvapas iš šio žodžio išgaravo.
Atmintis linkusi kai ką šiek tiek iškraipyti, todėl galbūt klystu, tačiau, man atrodo, į Maskvoje įvykusį sovietinių konservatorių bandymą įvesti tvarką rimčiau reagavo jaunimas, kurio prie Aukščiausiosios Tarybos tomis rugpjūčio dienomis ir naktimis buvo daugiau negu metų pradžioje. Daugiau sutikau muzikinio pasaulio atstovų, daugiau ilgaplaukių, juodastriukių metalistų bei kitų neformalų, taip pat gerokai daugiau pažįstamų ne lietuvių tautybės žmonių.
Viena 1991-ųjų rugpjūčio pučo naktų. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka
Pagrindinis tų dienų blyksnis – vieno pažįstamo vyruko replika, išgirdus tuneliu vykusios karinės technikos gaudesį ir kai kurių budėjusių nerimo kupinus balsus, pranešusius, kad atvažiuoja tankai. „Pamanykit, tankai, – numojo jis ranka, – ko gi jūs visi taip išsigandote? Taigi lengvieji!“
Atmintin įsirėžė ir vienas patenkintas tuo, „kad pagaliau bus tvarka“, žmogelis – fotografijos mėgėjų būrelio vaikų klube vedėjas Jurijus, rodos, Andrejevičius, už akių vadintas Juriku. Savo pažiūras ir įsitikinimus maskuodavęs, į politines kalbas nesiveldavęs pagyvenęs grynakraujis rusas, įvykus perversmui, nebeištvėrė. Atlėkė į klubą švytintis, iškilmingai nešinas pilnu senamadišku sakvojažu svaigiųjų gėrimų ir nelengvu maišeliu užkandžių. Iškilmingai pasveikinęs kolegas pareiškė, kad yra labai laimingas, nes pagaliau baigsis „visa ta zavarūcha“ ir pasiūlė deramai atšvęsti pergalę. Kolegų pasiųstas po velnių, trenkė durimis ir dirbo nebeilgai. Apsiniaukęs, susiraukęs, niurnėdamas, kad žydai visur galutinai paėmė valdžią, išėjo į pensiją.
Atsivertimai
Nedaug teko sutikti į vargšą Juriką ar girtuoklį Miško Pasaką panašių personažų. Daugiau pasitaikė gudresnių, apsukresnių, gebėjusių sklandžiai prisitaikyti prie vykusių permainų.
Po 1991-ųjų praėjus geram penkmečiui viena kolegė nuoširdžiai atviravo, kad televizoriaus ekrane stebėdama Sausio įvykius, buvo siaubingai sukrėsta, jos sąmonėje įvyko esminis lūžis, nuvedęs tiesiai į bažnyčią. Apsikrikštijusi vakarykštė eilinė Lietuvos komunistų partijos darbo bitelė tapo tyrai tikinčia bei uoliai praktikuojančia katalike. Susipažinusi su A. Šapokos, V. Daugirdaitės-Sruogienės darbais, tremtinių, GULAG’o kalinių, lietuvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių prisiminimais, ji subalansavo ir išgrynino savo požiūrį į Lietuvos praeitį. Jai girdint nebuvo galima ištarti nieko kritiškesnio nei apie garbiuosius viduramžių kunigaikščius, nei apie pokario partizanus, nei apie teisinguosius antikomunistiškuosius atkurtos Lietuvos politikus.
Buvusių partinių atsivertimai prasidėjo kiek anksčiau. Apdairiausi dar 1988-ųjų vasaros pabaigoje supratę, iš kur pučia vėjai, entuziastingai įsiliejo į sąjūdiečių gretas. Atsargesni įsijungė į Dainuojančios revoliucijos chorą šiek tiek vėliau. Man atrodo, 1991-aisiais pažiūras susireguliavo ilgiausiai svarstę ir labiausiai svyravę. Būtent 1991-ųjų vasarą, tėvui lankantis kaime, jo sesuo tiesiai šviesiai pareiškė: „Valdžia pasikeitė, niekur nedingsi ir pats. Turėsi eiti į bažnyčią!“
Terminas „megztosios beretės“ atsirado kiek vėliau, tačiau jau 1991-aisiais kaip reikiant erzino tulžingos fanatikės arba jas vaizdavusios moterėlės, tarp kurių buvo ir kūlversčiais atriedėjusių vakarykščių komunisčių.
Ant postamento
Vienu svarbiausiu 1991-ųjų įvykiu – tegul man atleidžia senųjų paminklų, nepaisant jų prasmės ir reikšmės, sergėtojai – laikau Lenino stovylos demontavimą Lukiškių aikštėje. Vienu įsimintiniausių blyksnių – savo trumpą pastovėjimą ant nebaigto ardyti postamento.
Susiruošėme tą dieną į Vilniaus džiazo festivalį. Ruošėmės nuoširdžiai ir apie pietus buvome kuo puikiausiai nusiteikę. Palikę kelis tuščius butelius, porą pilnų pasiėmę nulėkėme iki tada dar dažniau Lenino nei Lukiškių vardu vadintą aikštę ir atsidūrėme prie gerokai apardyto, bet dar gana aukšto postamento. Pamatęs, kad aplinkui nėra nei pareigūnų, nei darbininkų, užsikoriau ant viršaus ir išrėžiau triukšmingą, nerišlią prakalbą apie revoliucinės savimonės svarbą, ją baigiau leniniškai tiesdamas ranką bei kitos šalies darbininkų socialistų partijos lyderio viešo kalbėjimo maniera plyšaudamas: „Alle zusammen, maršyren į „Tauro ragą“ und daryti byrtrinken!“ Vienas kompanionų klūpojo ant kelių, šaukdamas: „Įvyko stebuklas! Iljičius atgimė!“
O džiazo festivalis buvo puikus, nepaisant to, kad daugiau laiko praleidome bufete negu koncertų salėje. „Nereikia mums džiazo! Mes patys tarsi jisai!“ – pompastiškai reziumavo po keleto dienų gatvėje sutiktas vyrukas, su kuriuo Profsąjungų rūmų prieigose mojuodami vyno buteliais bei reikšdami protestą visuotiniam snobizmui, aistringai maurojome „Hello Dolly“.
Džiaziški metai
Įdomūs, spalvingi, žaismingi, vietomis skausmingi ir dramatiški buvo 1991-ieji. Palydėjome juos Nidoje drauge su svečiais iš Lenkijos. Jaunatviškai, triukšmingai, su dainomis, primityviu džiazavimu, nedarniais, bet nuoširdžiais gitaros ir saksofono garsais.
Prisimindamas nugyventus metus kartais lipdau jiems trumpus pavadinimus-apibūdinimus. 1987-ieji buvo „rokenroliniai“, 1988-ieji – „studentiškai kareiviški“, 1989-ieji – „švintantys bundantys“, 1990-ieji – „viltingai patriotiški“, o 1991-ieji, – be jokios abejonės, „džiaziški“!
Džiaziški ne tik todėl, kad tais metais kaip niekada giliai buvau pasinėręs į šio žanro muziką, bet ir todėl, kad viskas – pradedant staigiais buities ir kasdienio gyvenimo pokyčiais, baigiant įsimintinais politiniais įvykiais – tais metais vyko netikėtai, spontaniškai, triukšmingai, nelyginant patrakusio šiuolaikinio džiazo kolektyvo atliekamoje improvizuotoje kompozicijoje.
Publikacija skelbiama, maloniai sutikus “Literatūros ir meno” redakcijos kolegoms.
