Pasyvus rūkymas – ne itin patrauklus ir malonus užsiėmimas, tad susitarėme susitikti ne stoties viduje, o prie laiptų link centrinio įėjimo, tegul juodu iki soties ten ir traukia savuosius dūmelius. Poručikas Ledovskis, papsėdamas pamėgtąjį papirosą, atskubėjo pirmas, o dūmydamas pypkutę feldfebelis von Lendenas atžingsniavo kiek vėliau, tačiau nevėluodamas nei minutės – visgi vokiškas punktualumas tikrai yra pavyzdinis. Taip, mieli bičiuliai, jūs jau atspėjote – kariūnai vėl lydės mus ne tik į XX amžiaus pradžią, bet šįkart nukaksime net į XIX amžiaus vidury, nes mūsiškės kelionės praeitin tikslas – Lietuvą vagojantis geležinkelis, nutiestas dar užpraeitame šimtmetyje. Senoji vilniškė stotis, nemačiusi Antrojo pasaulinio karo batalijų bei galingo sprogimo pokariu, svetingai pasitinka mus užrašais keliomis kalbomis: mirga suraityti prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, o pastarieji aiškiai laukia paties kaizerio apsilankymo Vilniuje, tad vien nuo šios perspektyvos von Lendeno ūsai kaipmat užsiriečia viršun.
Šiandienės kelionės vedliu apsiima būti poručikas, geriau išmanantis „carskos“ geležinkelių tiesimo praktikos ypatumus, tad mudu su von Lendenu pažadėjome tik savus arimus vagoti: Lendenas – apie Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį, o aš įterpsiu vieną-kitą žodelį apie XX amžiaus antrąją pusę (abiems kariūnams be galo smalsu, kaip gi lietuvaičiai tvarkysis tolimokoje ateityje). Pažadu anuomečius miestų bei vietovių pavadinimus pervadinti šiuolaikiniais lietuviškais, tad nusiėmęs „furažką“ – karišką uniforminę kepurę su snapeliu – poručikas dėl viso pikto perbraukia ranka želatinu suteptus plaukus, ir imasi pasakoti: „Jo imperatoriškoji didenybė Nikolajus pirmasis 1851-ųjų lapkritį paliepė nutiesti geležinkelį iš imperijos sostinės Sankt-Peterburgo į Varšuvą, nes europinėje imperijos dalyje geležinkelių tinklo praktiškai nebuvo.“
