Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą, dzūkišką karštumą, impulsyvumą, aukštaitišką nuoširdumą, atvirumą, atlapaširdiškumą, žemaitišką užsispyrimą, vangumą bei lėtapėdiškumą.
Jūsų dėmesiui – trumpi pasakojimai-pastebėjimai, atspindintys kai kurias šiaurės žemaičių – dounininkų – savybes ir ypatybes. Visi paminėti žmonės kadaise gyveno, kai kurie, duok Dieve jiems sveikatos, gyvena dabar. Nepaisant galimų netikslumų, pasakojimai laikytini dokumentiniais.
Kraujuojanti bliuska
Niekada visų Lietuvos regionų gyventojai neišvengdavo pykčių ir barnių. Tie pykčiai ir barniai kartais pasiekdavo aukščiausią stadiją, kai pakeltu tonu sakomus ar rėkiamus žodžius pradėdavo keisti aktyvūs, skausmą oponentui sukeliantys ir jo kūną žalojantys veiksmai. Suvalkiečiai vieni kitiems dažniausiai duodavo į galvą, į dūdą, į dantis, dzūkai – in dancis ar in lempų, aukštaičiai – snukin ar tiesiog į snukį, o žemaičiai?..
Buvau ketverių ar penkerių. Su močiute, kurią visada žemaitiškai vadindavau babūne, Mažeikių autobusų stotyje laukėme keleivinės, kad pasiektumėme kaimą, kuriame leidau visas vaikystės vasaras. Oras buvo saulėtas, šiltas, o mes buvome kaip reikiant nusivaikščioję po kriautoves1, todėl tingiai sėdėjome ant suolo. Greitai radusi bendrą kalbą su pažįstama ar nepažįstama panašaus amžiaus moteriške, babūnė kalbėjo kažką man visiškai neįdomaus. Gali būti, aptarinėjo sausus, daržams netinkamus orus, gali būti, peikė netikusį, tingėjusį darboutis, norėjusį vien madingai puoštis visokiais kremplenais ir dieną naktį linksmintis, jaunimą.
Babūnė – Bronislava Gedgaudaitė-Girdenienė (1902–1988) Vilniuje apie 1972–1973 m. Alekso Girdenio nuotrauka
Ramų garbaus amžiaus moteriškių pokalbį nutraukė iš kažkur atslinkęs jaunas, girtas, kaip reikiant sumuštas vyriškis, apibrozdinta kakta ir tebekraujuojančia nosimi. Jo languoti marškiniai buvo apvarvėję krauju. Skaudžiai nukentėjęs žmogus atrodė baisiai, bet dėl to nė kiek neliūdėjo. Juokaudamas ir linksmai keiksnodamas pasakojo, kaip su keliais sėbrais gėrė butelką, begerdami jie susisporijo ir susimušė. „No vat er gavau aš par bliuska“, – baigė neilgą pasakojimą, šniurkščiodamas sumušta nosimi. Bliuska – tai marškiniai, tad vaikiškai negalėjau atsistebėti, kaip gali būti taip, kad kažkam trinktelėjus per marškinius, jie ima kraujuoti.
Vėliau ne kartą girdėjau apie davimą ar gavimą per bliuską. Tada jau žinojau, kad kalbama apie tai, ką sausai ir teisiškai būtų galima pavadinti bendrojo pobūdžio fiziniu smurtu, nekonkretizuojant sužalotų kūno vietų. Kitais atvejais Žemaitijoje gaunama ir duodama į kramę (galvą), par morza, par vēpelė, par vepšlas, par potrālakė, o įpykus net ir par lerva.
Odiozinių veido apibūdinimų gausu, o neutralus tik vienas ir tas pats visiškai blankus – bōrna. Taip, taip, burna. Nors pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti senųjų žemaičių retai vartotą, pažemaitintą bendrinės lietuvių kalbos žodį veids.
Kaimiškas politinis švietimas
Buvau kokių trejų metų kriupis, o jais žemaičiai vadina arba rupūžes, arba mažamečius, paprastai judrius, išdykusius vaikus, kai mano dėdė Uolis su keliais kitais kaimo vyrais primokino mane nihilistiškai anarchistinių erezijų. Visa tai vykdavo taip: kokį nors ūkinį darbą dirbant ar poilsiaujant keliems vyrams ir pasirodžius man, kuris nors vyrų užduodavo labai rimtą, politinį-socialinį klausimą: – No, Poviliēli, a gal gyventė?!
Išgirdęs klausimą, artistiškai nutaisydavau graudžiai rimtą veido išraišką, reikšmingai papurtydavau galvą ir garsiai atsakydavau: – Negal.
Tada pasigirsdavo kitas, dar rimtesnis klausimas: – No, Poviliēli, vuo kuōki yr ta vāldžia?!
– Šūda vāldžia! – rūsčiai, ryžtingai ir užtikrintai atkirsdavau aš.
Vyrai leipdavo juokais, o dėdė Uolis apdovanodavo mane aukščiausio lygio komplimentu, vis dar besijuokiantiems apie mane pasakydamas: – No tas ta yr velnė vāks!
Šį 1973–1974 m. juokelį prisiminiau visai neseniai, vienam itin užsispyrusiam žemaičiui įnirtingai tvirtinant, kad anais laikais visi laimingai gyveno ir buvo patenkinti valdžia.
Ėdimas-jėdimas ir (atsi)gėrimas
Dabar jau beveik visoje Žemaitijoje paplito neva mandagus bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodis valgyti, kurį vaikystėje, vasarodamas viename Mažeikių rajono kaime, išgirsdavau nebent iš kelių didelius ponus vaizduodavusių tolimų giminaičių. Tie giminaičiai ir jų vaikai kalbėdavo keistu žemaičių tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos kratiniu, nei į tvorą, nei į mietą vartojo tarptautinius žodžius, su panieka žiūrėjo į kaimą ir mužikiškai kalbančius kulkozninkus. Kai kartą teta juos pakvietė prie stalo jiestė, man pasirodė, kad net apetitas nuo tokio baisaus žodžio jiems prapuolė, o darbuodamiesi stalo įrankiais, visi ne kartą įkyrokai kartojo, kad ne jėda, o valgo.
„Tas yra jėdamas“, – laužyta bendrine lietuvių kalba „paaiškino“ teta mano žmonai, apžiūrinėjusiai darželyje dailiai išsikerojusį šparago krūmą, o valgymo-jėdimo esmę nuosekliausiai išaiškino tėvas, papasakojęs epizodą iš savo ankstyvosios vaikystės.
Tėvui buvo gal kokie penkeri, kai pas juos svečiavosi jo mylimas dėdė. Tėvas, paprašytas pakviesti dėdę prie stalo, gavo rimtą pamoką, kai mandagiai pasakė: – Diedēlė, atēik valgytė.
Linksmas, su vaikais bendrauti mėgdavęs dėdė staiga apsiniaukė, trenkė kumščiu per stalą ir netikėtai piktai suriko: – Atmīnk vėsam omžiou, pėimēns šmuōtė! Kiāulė valga, vuo žemāitis jied!
Persistengė dėdelė, žinoma. Ėdė-jėdė Žemaitijoje ir kiaulės, ir žmonės, bet per pastaruosius kelis dešimtmečius daugelis žmonių priprato nebe kaimietiškai jėsti, o dailiai, mandagiai valgyti.
Žemaitijoje – nei daugiau negu kur nors kitur, nei mažiau – yra vartojami alkoholiniai gėrimai. Stipriųjų gėrimų vartojimui apibūdinti nuo seno egzistuoja daug skambių, vaizdingų žodžių ir žodelių. Arielką arba šnapšę galima mauti, dėti, rėžti ir net triūbyti; galima su ja vangiai pliūrotis ar murkšliotis. Svarbus momentas yra susijęs su alaus vartojimu. Jeigu aukštaičiai, ypač – šiauriniai – alų geria, tai žemaičiai alaus atsigeria. Būrelis vyrų gali mauti, rėžti ar net triūbyti alų visą vakarą, bet vargu ar kas pasakys, kad jie tą alų gėrė. Ir jie patys, ir kaimynai, ir net aludės šeimininkai sakys, kad vyrai atėjo alaus atsigerti ir šiek tiek užsisėdėjo.
Stipriai kauštelėjęs už mane gera dešimčia metų vyresnis, rodos, trečios eilės pusbrolis, sunkiai valdydamas liežuvį, pasakojo, kaip su vienu bičiuliu išgėrė butelį degtinės, tada nusipirkę išgėrė porą butelių vyno, o vėliau, kai kišenėse liko tik kapeikos, nuėjo alaus atsigerti.
Nesusipratimas teisme
Kai kurie bendrinėje lietuvių kalboje ir kitose tarmėse vartojami žodžiai žemaičiams turi kitokią ar net priešingą reikšmę. Smagus žemaičiams reiškia sunkus. Žodis įvairus paprastai turėtų būti vartojamas apšnekant žmogų ir reikšti keistas, savotiškas. Jeigu daugeliui lietuvių brėkšta švinta rytas – žemaičiams brėkšta temsta vakaras. Seniau žemaičiai kiek kitaip vartodavo žodį puikus (pōikos) ir reikšdavo jis jiems tiesiog gražus. Aukštesnė žavėjimosi stadija būdavo reiškiama pridedant šiandien bendrinio vertalo labā vis labiau išstumiamą žodį dėdlē ar siekiant akcentuoti garsiau ir daug lėčiau, kone skiemenuojant, tariamu dė-de-lē.
Apie teisme įvykusį kuriozą kadaise tarsi guosdamasis tėvui papasakojo jo pažįstamas nežemaitis teisininkas, pradėjęs prokuroro karjerą Kretingos rajone.
Nagrinėjant apysunkio ar net sunkaus kūno sužalojimo bylą, liudininku pakviestas bendrinės lietuvių kalbos nemokėjęs kažkurio Kretingos rajono kaimo gyventojas teisme buvo priverstas kelis kartus kartoti liudijimą, kad savo akimis matė, kaip keli vyrai susikivirčijo, susimušė, vienas jų stvėrė pakelėje gulėjusį kūlį (akmenį) ir juo praskėlė oponentui galvą.
Prokuroras, kuriam žodis kūlis aiškiai asociavosi su šiaudais, klausė vieną kartą, klausė antrą, pagaliau neištvėręs pasiteiravo: – Ar jūs galvojate, kad su kūliu galima praskelti galvą?
Liudininkas, tikriausiai pakraipė galvą, žemaičiams būdingu maniera kreivai šyptelėjo ir atsakė klausimu į klausimą: – Vuo su kou tad, puonāli, bepraskėlsi?
„Žygiais, o ne žodžiais…“
Nuo gimimo būdamas dvitarmis, turėjau vieną kitą problemą bendraudamas su draugais, kartais iškildavo nedidelių nesusipratimų mokykloje. Prisimenu, tėvas net skambino pradinių klasių mokytojai, kai gavau prastą pažymį, raštu pavadinęs nupieštas daržoves bulbe, morku ir vagurklu. Man atrodo, mokytoja nepagrįstai įtarė, jog taip rašiau kvailiodamas.
Kiemo draugai leipo juokais, kai mums – vyrukams – juokais pamėginus pažaisti mergaitišką šokinėjimo per gumą žaidimą, vienas bičiulis dėl patogesnio šokinėjimo nusiavė batus, o aš pasakiau, kad irgi bandysiu šokinėti po kojinėm2. Bendravimo problemų iškildavo grįžus į mokyklą po kaime praleistos vasaros. O kaip jų neiškils, kai parėjusi iš mokyklos inteligentiškų tėvų dukra, apsipylusi ašaromis guodėsi: „Povilas mane Žalrūte išvadino.“ O kiemo draugai kraipydavo galvas, nesuprasdami anuomet populiarių su vietovardžiais susietų žemaitiškų pasišaipymų Nevarėnų kliunkis, Plinkšių vižla ar Geidžių bezdalas.
Suvokimo ir supratimo problemų pradinėse mokyklos klasėse turėjo ir mano tėvas. Per literatūros, o gal dar per ankstyvųjų lietuvių kalbos skaitinių pamoką jaunesnėse klasėse, žinomą S. Nėries eilutę „Žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim“ jis suprato grynai žemaitiškai!
Žodis žygis šiaurės žemaičiui skamba be jokio heroizmo, be jokios pompastikos ir reiškia kasdienį kaimišką namų ūkio darbą. Visiškai tą patį, ką suvalkiečiui triūsas. Parsinešdamas malkų, kurdamas krosnį, kaisdamas vandenį, virdamas kiaulėms jovalą, nešdamas gyvuliams iš daržinės šieną, lesindamas vištas ir t. t., žemaitis žyguojasi, o jo darbai vadinami žygiais.
Štai taip ir suvokė vaikystėje mano tėvas salomėjiškai nėrišos Tėvynės meilės esmę.
Išsimislijimai, pramisliavimai, šmėkliojimaisi ir kernojimaisi
Nedrįsčiau žemaičių pavadinti konservatyviais. Net ir garbaus amžiaus kaimiečiai, kuriuos teko pažinti, gana ramiai ir linksmai reaguodavo į keistas jaunimo madas, o laužyta bendrine lietuvių kalba dainuojami populiarių estradinių šlagerių epizodai greitai papildydavo ir vyresnių žmonių užstalės repertuarą. Labiausiai madų vaikėsi mano pusseserė, ji nuolat ką nors išsimislydavo, visaip šmėkliodavosi ir kernodavosi. Jeigu pirmus du žodžius išversti nesudėtinga, tai trečias – veiksmažodis kernotis – vertimui pasiduoda sunkokai. Galima versti į „darkytis“, „vaipytis“ ar „maivytis“, bet taip pat galima ir į „terliotis“. Labiau pagalvojus, ima atrodyti, kad tai tarsi tarpinis veiksmas tarp maivymosi, darkymosi, vaipymosi, išsidirbinėjimo ir terliojimosi.
„Kų to čė dabār išsimėslėjē?!“ – jausmingai reaguodavo teta į pusseserės makiažo eksperimentą ar naują šukuoseną, ir tuo viskas dažniausiai pasibaigdavo. Tik vieną kartą, pamačiusi keistokai sušiauštus plaukus, ji leptelėjo, kad dukra atrodo bjauriai kaip kokia grybų ragana.
Babūnė buvo konservatyvesnė. Ją erzino visi tie pramisliavimai, siutino mini mada, kėlė pyktį „net tos ŠTIŠ“ kaip reikiant neuždengiantys sijonai, ilgi lakuoti nagai, bjaurios dažyvės ant veidų.
Nuolat ką nors išsimislydavusi ir visaip kitaip pramisliaudama pusseserė deficito ir neadekvačių kainų laikais patyrė daug skausmo bei liūdesio. Ilgus metus svajojusi apie firminius džinsus, kartą ji gavo tinkamos medžiagos ir net kelias „Levi’s“ emblemas. Vargo su tais džinsais ilgai, nes nepavyko kaip reikiant jų susiaurinti ir aptempti. Namiškiams tvirtinant, kad jau gerai, kad nebėra kur siaurinti, ji rodė, kad užpakalio srity tos kelnės „kāp prīšėktas“ ir vis lakstė pas kriaučką, kad toji dar labiau pasiaurintų. Nebeprisimenu, kuo baigėsi įnirtingas aptempimo didinimas, nes per pačią kulminaciją turėjau išvykti iš kaimo ir tęsti mokslus, džiaugdamasis, kad ir man atiteko padori brangios medžiagos atraiža.
Linksmiausias su mados klyksmais susijęs epizodas įvyko tai pačiai pusseserei, kai ji, avėdama nepatogiais, bet itin stilingais aukštakulniais, žingsniavo nelygiu kaimo vieškeliu. Pro šalį ėjo kirviu, pjūklu ir dar nežinia kokiais darbo įrankiais nešinas seneliokas Donėla – nenuilstantis pintinių pynėjas, šaukštų, dubenų drožėjas ir kitokių smulkių ūkinių reikmenų gamintojas – ir, pamatęs per grumstus ir akmenukus sunkiai klibikščiavusią merginą, pasiūlė tiesiai šviesiai ir – kaip man atrodo – grynai žemaitiškai: „Kuo to, vakālė, tėik mūčijys? Douk aš tau nupjausio tas kūlnis.“1
Į krikštynas. Mažeikių r. Apie 1959–1960 m. Nuotraukos iš autoriaus archyvo
Vakālė
Kreipinys vakālė, tariamas su labai minkšta, minkštumo ženklą atstojančia „ė“ galūnėje, nėra būdingas vien žemaičiams. Esu girdėjęs dzūkus panašiose situacijose sakant „vaĩkeli“, o ir kitur Lietuvoje tikriausiai kai kada sakoma šis tas panašaus. Tik, man atrodo, seniau žemaičiai šį žodelį gausiai vartojo, o ir dabar nevengia pavartoti kažkaip ypatingai ir reikšmingai!
Vakālė yra paguodžiantis, atjaučiantis, bet taip pat ir rodantis vartojančiojo pranašumą bei tam tikrą aukštesnį statusą. Vyresnis žmogus taip gali pavadinti visus jaunesnius, nepaisydamas jų lyties ir giminystės. O kilus ginčui ar barniui taip kreipdamasis į bendraamžius oponentus pašnekovas aiškiai parodo: oponentas nusišneka, dėsto mintis kaip nesubrendęs paauglys ar vaikas.
Populiariame anekdote apie žemaitį, kuris ilgokai tylomis stebėjęs pelkėje skęstantį žmogų ir pagaliau jam pasakęs: „Monruods, vakālė, to jau nebvārk“, pavartotas šis žodis neturėtų būti verčiamas į „vaikeli“. Teisingiausia būtų jį praleisti. Praleisti šį žodį reikėtų ir kartą girdėtoje žemaitiškoje paguodoje. Dukterėčią, kuri skundėsi, kad vyras prieš ją kelia ranką, teta guodė tokias žodžiais: „No kāp tad tāvės vyrs nemoš, ka jūs, vakālė, vėsa gėmėnė kūrvu.“
Šmėklos, bubiai, babaušiai, patrakusi lapė ir grybų ragana
„Vėsuokių šmieklu rēk tų žmuonių“, – ne kartą girdėjau sakant babūnę ir populiaraus posakio „visokių žmonių yra, visokių ir reikia“ žemaitiškoje interpretacijoje žodis „šmėkla“ nereiškė kokios nors šiurpios antgamtinės būtybės ar mistinės pabaisos. Taip paprastai būdavo apibūdinami keistai besielgiantys, ekscentriški, išskirtinėmis, neįprastomis savybėmis pasižymėdavę ar kitaip negu daugelis elgdavęsi žmonės. Šmėklomis buvo vadinami ir stilingi mados klyksmų sekėjai, ir netradicinių žemės ūkio kultūrų, keistų dekoratyvinių augalų ar naminių gyvūnų (ypač – nutrijų) augintojai, ir visokie kitokie standartų laužytojai. Vieną vasarą sumaniusio labai sveikai maitintis mano tėvo veiksmai prie stalo, kramsnojant šviežių salotų lapus be mėsos ir net be jokio alyvo ar smetono, jo sesers – mano tetos – bematant buvo įvertinti kaip pramisliavimas ir šmėkliojimasis.
Pagrindinės mistinės antgamtinės būtybės, kurias būtų galima pavadinti buitinėmis ir kurias žinojo daugelis vaikų buvo bubiai ir babaušiai. Ir vieni, ir kiti atliko svarbų praktinį vaidmenį, nes buvo skirti vaikams atbaidyti nuo vandens telkinių. Visi žinojome, kad prie ne itin plataus ir seklaus Stulpo upelio gyveno bubiai. Jie nebuvo labai pavojingi, bet galėjo skaudžiai apkandžioti, o jeigu eisi vienas vėlai vakare – gali užpulti didelis bubių būrys, ir tada baigsis visai liūdnai.
Gerokai baisesni buvo platesnėje Viešetės upėje, o ypač prie tvenkinio gyvenę babaušiai. Užpuolus babaušiui, laukia neišvengiama žūtis, nes šis arba išsiurbia kraują, arba nusitempia į vandenį ir nuskandina. Kadangi vasarą kartais parodydavo N. Gogolio apysakos „Baubas“ ekranizaciją – kaip atrodo ir vieni, ir kiti, puikiai žinojome. Mažesni filmo herojai baisybukai buvo bubiai, o stambesni, ypač tas – pats didžiausias ir baisiausias, – babaušiai.
Kai ūgtelėjome ir nebetikėjome pasakomis apie klasikines mistines būtybes, nežinia, ar gandas pasklido, ar kažkas sumanė įtikinamą atbaidymo priemonę paaugliams, bet visi žinojome, kad eiti link vandens telkinių negalima, nes pakelės krūmuose klaidžioja patrakusi lapė. Klaidžiojo ji gal kokias tris vasaras, puldinėjo visus, ypač – vaikus ir paauglius, o tas, kuriam įkąsdavo, pavirsdavo kvailiu. Bijojome jos gal net labiau negu bubių ir babaušių, kol ir nežinia ar egzistavęs gyvūnas pavirto priežodžiu. „Šneki visiškus vėjus. Gal tave patrakusi lapė apkandžiojo?“
Suvedę „Google“ paieškoje kabutėse įrašytą žodžių junginį „grybų ragana“, pateksime į puslapį „Teisės gidas“, kuriame paskelbti prieš geras dvi dešimtis metų būtent tam kaime, kur leidau savo vaikystės ir paauglystės vasaras, vykę ir rajono spaudoje aprašyti kaimynų nesutarimai.3 Piktai, tulžingai, bet ir šiek tiek komiškai moteriai apibūdinti skirtą posakį grybų ragana vaikystėje teko girdėti ne kartą.
Keisti vardai
Tėvo eilėraštyje „Žemaičiūse“ yra parašyta, kad žemaičių krašte „tave kitaip vadina“, ir tai yra tiesa. Familiarias vardų formas Juonis, Pėtris, Anicis, Albinis, Puovilis, Kėstis suprasti nėra sunku. Keisčiau skamba „sumoterinti“ vyrų vardai – Kazimieras pavadintas Kaze, Juozas – Juze, Vincas – Vince, Antanas – Onte. Yra keistų formų ir santrumpų. Retas susipras, kad Jėšis – tai Jonas, nelengva iššifruoti, kad Jogasė – tai Joana, Teruta – Teresė, keistai skamba Stonsle pavadintas Stasys ar Stanislovas. Stasys ar Stanislovas gali būti vadinamas ir Stašiu, žemaitiškai tariant su ilga „a“ – Stāšis. Varde Vladas tikriausiai dėl žemaičių burnoms neįprasto raidžių „V“ ir „L“ junginio keičiasi pirmoji raidė ir sakoma ne Vladas, ne Vladis, o Blādis.
Vestuvės Žemaitijos kaime. Mažeikių r. Apie 1965–1970 m.
Pirmą kartą Žemaitijoje apsilankiusi žmona, pripratusi, kad tuo pačiu metu kaime viešėjusį mano tėvą vieni artimieji vadina „moteriškos giminės“ vardu Elėksėndra, kiti – Aleksis ar Ėleksis, galvojo, kad pačių artimiausių vartojama Alekso, Aleksandro familiari santrumpa Uolis arba Olis – ne vardo forma, o kažkoks giminystės statusas.
Raidė „f“
Kaip ir daugelio kitų lietuvių kalbos tarmių atstovai, tikri žemaičiai dounininkai „F“ raidės neturi. Žodį fabrikas, jie sakys pābrėks, statydami namą kas iš „fundamento“ kilusius pudamentus, o kambario apšvietimą reguliuos, užtraukdami ir atidengdami pirankas.
Varduose „F“ raidė taip pat bus keičiama į „P“: Feliksas taps Pėleksiu, Alfonsas – Alponu, Adolfina – Adolpina, Zofija – Zopija ar sutrumpintai – Zope, o mano ištikimas keturkojis vaikystės draugas buvo ne Fiksas, o Piksis.
Grūdus kaimo žmonės vėtydavo ir rūšiuodavo, naudodamiesi pukteliu, darbo procesas vadindavosi pukteliavojimu. Stilingos damos plaukus prizuodavo. Anuomet populiarus net tarp kaimo žmonių tarptautinis žodis fanaberija, Žemaitijoje buvo sakomas panėbērėjė, o žmogus, kuriam ši savybė būdingą, apibūdinamas kaip panėbērnos. Iš babūnės pasakojimo žinojau, kad Tirkšlių bažnyčios statyba kadaise rūpinosi pundatorius.
Pastaruoju metu „F“ ne tik atsirado, bet ir įsitvirtino, ir „P“ vietoj jos vartoja nebent vyresnio amžiaus atokesnių vietovių gyventojai. Su tuo vartojimu pasitaiko ir keistų dalykų. Nemažą dalį gyvenimo Vilniuje pragyvenusi mano babūnė ilgokai prie tos raidės pratinosi. Pradžioje kaimo buityje nematytas fotelis jai buvo potelis ar net portelis, bet pamažu nors ir netapo foteliu, bet pavirto į fortelį. Ilgainiui ši raidė pradėjo skambėti varduose, o dar vėliau babūnė „f“ raidę visiškai įsisavino ir aktyviai vartojo. Pradėjo netgi atsirasti tam tikras perteklius. Ilgesnę gyvenimo dalį nematytus, neragautus apelsinus ji „pagarbiai“ vadino afalcinais, o su savo dukra – mano teta – apšnekėdama neįprastai besielgusius ar šiaip negerus žmones, piktai sakė, kad jie yra fyderastai.
Pravardės ir bendrinės pavardės
Pravardžių lipdymas nėra išskirtinė žemaičių savybė. Daugelyje Lietuvos kampelių gyvena kaimynų ir bičiulių žaismingai perkrikštyti žmonės. Vieni į savo antrus vardus žiūri linksmai, kiti yra pravardžiuojami tik už akių, nes pasakius tiesiai gali mirtinai įsižeisti. Mano tėvas viename tarminių tekstų rinkinyje pažymėjo, kad pravardės žemaičiams „atlieka panašią funkciją, kaip žargonizmai, – išreiškia grupinį solidarumą: pravardžiuojasi tik artimai kuo nors susiję žmonės“.1
Mano dėdė Kazimieras dėl išskirtinio, ekspresyvaus balso, ypač pasireikšdavusio per konfliktus, buvo vadinamas Krankliu, vienas kaimynas – smulkaus kūno sudėjimo kaimo girtuoklėlis – turėjo Silkės pravardę. Nei vienas, nei kitas taip pavadintas draugiškoje aplinkoje nė kiek neįsižeisdavo, o dėdė kartais ir pažaisdavo su savo antruoju vardu: demonstruodavo vaikams, kaip puikiai moka krankti, ar pašmaikštaudavo, kad „kaip tikras kranklys jaučia artėjant oro permainą“. Mėgdavęs linksminti vaikus ne visai švankiomis, juokingomis istorijomis pasakorius kaimiečių žemaičių buvo pakrikštytas Liūdnu Tango. Vienas geranoriškas, neprisimenu, ar plataus, ar gan siauro profilio mechanizatorius beveik visuomet prie traktoriaus vairo sėdėdavo kaip reikiant prieš tai maktelėjęs aitriųjų gėrimų ir buvo vadinamas Importine Taše. Gal tai buvo žodžių žaismas, atsiradęs iš jo vardo Stasys trumpinimo į Stāšis.
Ilgai kalėjimų ir lagerių duoną krimtęs garbaus amžiaus, ne itin šviesios praeities žmogelis, mėgdavęs pasakoti apie, daugelio nuomone, pramanytus savo pokario žygdarbius, buvo pašaipiai pravardžiuojamas Impulevičium. Ta pravardė net kažin kokiuose veršių fermos, kurioje jis darbavosi, sąrašuose per klaidą buvo įraityta. Įdomiai skambėdavo pravardės-vardai. Pavyzdžiui, vienas kaimynas, kurio vardas Adomas, nežinia kodėl buvo vadinamas Ambražiejumi, kitas vardu Antanas – Tamošiumi. Vieną vaikystės draugą visi pravardžiuodavo svetima pavarde Žiaunys.
Pravardžių krikštatėviai dažniausiai likdavo nežinomi, o ir atsiradimo aplinkybių beveik niekada niekas neprisimindavo. Jeigu kas nors dėl išvaizdos bei fizinių savybių būdavo pramintas Barzda, Meškerkočiu ar Burbulu – niekas dėl to nesuko galvos, o įdomesni pseudonimai tapdavo diskusijų, legendų ir ginčų objektais. Apie Liūdno Tango atsiradimą sklido įvairių istorijų. Viena jų bylojo, kad po nelaimingos meilės ar kažkokio kito sukrėtimo jis ilgam užgėrė. Kartą su bičiuliais žaidėme futbolą. Buvau apsiavęs visiškai netinkamu apavu – anuomečio sukirpimo sandalais, kurių dirželis po nedidelio apsimindžiojimo su varžovu ėmė ir nutrūko. Per visas likusias rungtynes nuolat krapštydamasis su smukčiojančiu sandalu išgirdau piktoką komandos draugo priekaištą: „To, batsiuvy, gynybas vėiziek, vuo ne su batās krapštykēs!“2 Ir še tau, kad nori! Kokioms trims vasaroms palikau Batsiuviu.
Ko gero, ne tik tarp žemaičių egzistavo ir šiuolaikiniam žmogui į bjaurias patyčias panaši mada paversti keistų, neįgalių žmonių pavardes bendriniais žodžiais ar posakiais. Ne kartą girdėjau, kaip apsipykę teta ir dėdė vienas kitą vadindavo durnuoju Navardauskiu ar durnąja Navardauskiene. Net ir ilgiausią amžių nugyvenę žmonės nepajėgė išaiškinti smalsiam mano tėvui, kas tie Navardauskiai, kur jie gyveno ir kodėl jų pavardė pavirto pašaipos įrankiu. Kai mano mielas keturkojis bičiulis Piksis sunegalavo, nebeėdė net labai mėgtų irisų „Kis kis“, kuriais negailėdamas vaišindavau, ir pradėjo virpėti – babūnė ėmė kalbėti, kad virpa vargšelis kaip naprys. Vėliau ne kartą girdėjau sakant, kad ligų kamuojami žmonės ir gyvūnai virpa kaip napriai. Galvojau, kad naprys – bendrinis daiktavardis, skirtas apibūdinti virpančiam, drebančiam gyvam padarui, ir visai neseniai sužinojau, kad tokią pavardę turėjo inteligentiškas vieno Žemaitijos miestelio gyventojas, gyvenimo saulėlydyje skaudžiai kamuotas Parkinsono ligos.
Žemaitiškas santūrumas
Neretai tenka keliauti į įvairius Lietuvos kraštus ir pritariant gitara dainuoti vietiniams. Kiekvieno šalies kampelio publika pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Suvalkiečiai visuomet greičiausiai supranta ir pajunta ne tik dainas, bei ir pasakytus žodžius, jų reakcija visuomet tokia, kokios labiausiai tikiesi ir kurią būtų galima pavadinti sveikai adekvačia. Rytų aukštaičiai, kaip ir jų pietiniai broliai dzūkai, visuomet labai šilti ir maloniai ekspresyvūs, pasienio tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos gyventojai, girdėdami dainas šiaurės žemaičių tarme, mėgsta skaičiuoti „teksto supratimo procentus“. O kokie šiaurės žemaičiai dounininkai?
Talka Tirkšliuose. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Dainuodamas Tirkšlių pušyne vykusioje šventėje iš scenos stebėjau vieną tolimą giminaitį. Per visą pasirodymą jis stovėjo įsitempęs, kaip komandą „ramiai“ vykdantis kareivis. Atrodė, nejuda nė vienas raumuo, o rimta, rūstoka veido išraiška panėšėjo į teisėjo, netrukus pradėsiančio skelbti kaltinamąją išvadą nelengvą nusikaltimą įvykdžiusiam nenaudėliui. Nė karto nesuplojo delnais, nors kai kurias dainas daugelis žiūrovų priėmė labai šiltai.
Maždaug po metų susitikome. Jis gausiai žėrė komplimentus apie tai, kokios puikios mano dainos, kaip jam patiko ir t. t. Kai priminiau koncertą, per kurį jis nė karto nepaplojo, atsakė kaip pats tikriausias žemaitis: „Vuo kų čė bepluosi!“3
Žemaitiška kantrybė
Vieną studentišką vasarą teko atlikti auklėjamąją praktiką vaikų stovykloje prie Platelių ežero, buvusioje sovietų armijos branduolinių raketų bazėje. Jeigu dar tiksliau – ten dabar veikia Šaltojo karo muziejus. Laisvu nuo vaikų auklėjimo laiku keletą kartų prie taurelės teko maloniai pažemaičiuoti su stovyklos santechniku Kaziumi – geraširdžiu nenusakomo amžiaus tvarkingu stikliuko mėgėju, visuomet gražiai, taisyklingai atlikdavusiu tradicines užstalės apeigas ir atidžiai sekdavusiu, kad įprastinių svaigalų vartojimo taisyklių laikytųsi visi jo sugėrovai.
Kartą man ir keliems bičiuliams maloniai svaigstant Kaziaus virtuvėje, tarpduryje pasirodė įsiutusi jo žmona. Nežinia, ar tai buvo ankstesnio barnio tęsinys, ar moterį papiktino regimas vaizdas, bet, išreiškusi pyktį žemaitiškais keiksmais bei iki šiol sklandančiais sovietinio laikotarpio burtažodžiais, ji griebė šepetį ir ėmė negailestingai vanoti gyvenimo draugui nugarą. Kazius visiškai nereagavo, tęsė nerūpestingą, kauštelėjusį pokalbį, kol po vieno itin stipraus smūgio susiraukė: – No, žalty, ka skāudē!
Raukydamasis atsistojo, o mes ne juokais išsigandome, kad dabar prasidės rimta šeiminė scena su galimu fiziniu smurtu. Galima sakyti, taip ir buvo!
Praėjęs pro šepečiu mojuojančią, vādala, nēvala, pijoko šmotu, lapsardaku ir nerašytinais bjauriažodžiais besisvaidančią žmoną, Kazius trumpam išnyko ir grįžo apsivilkęs stora šimtasiūle.
– Vatīnk apsivėlkau, – romia, tikriausiai vien žemaičiams būdinga kalbėjimo maniera suniurnėjo jis, – lei dabār tvatėj kėik nuor!
Po kelių nė kiek neatjaustų smūgių supratusi, kad auklėjamoji veikla nebeturi prasmės, žmona nurimo, paprašė įpilti ir jai, o kai prašymas nedelsiant buvo patenkintas, prisėdusi visai linksmai paklausė: – Į kūn svéikintė?!4
Amžinas žemaitis
Vieną įprastą darbo dieną paskambino Izraelio pilietis šios valstybės gyventojams būdingu vardu ir pavarde. Jo iškeltą nesudėtingą klausimą išsprendėme per kelias minutes ir jau atsisveikindamas išgirdau:
– Jūsų pavardė Girdenis, ar jūs kartais ne iš Telšių?
Atsakiau, kad beveik, kadangi tėvo gimtinė – Tryškiai.
– Bet jūs visiškai nežemaičiuojate! – išgirdau tarsi priekaištą ir atsargiai, bet labai aiškiai perėjęs į šiaurės žemaičių tarmę pasakiau, kad nuo gimimo esu dvitarmis: kalbu žemaitiškai ir bendrine lietuvių kalba.
– Matā kāp įduomē! – išgirdau balsą iš tolimo Izraelio, o tada prasidėjo šiltas dialogas, kurį būtų galima apibūdinti „nesvarbu apie ką, svarbu – žemaitiškai“. Įdomiausia, kad jeigu pašnekovui kalbant bendrine lietuvių kalba jautėsi akivaizdus, Izraelio piliečiams būdingas akcentas, tai kalbant žemaitiškai akcentas išnyko. Po kelių sakinių man pasirodė, kad net šiek tiek graudindamasis žmogus išrėžė komplimentą dėl mano geros kalbėsenos. Atsakiau tuo pačiu, nusistebėdamas, kad jis tiek metų gyvendamas taip toli, sugebėjo puikiai išlaikyti tobulą telšiškių šnektą ir išgirdau stulbinančiai nuostabų atsakymą-paaiškinimą:
– Vuo ta kāp galiéjau neišlaikytė! Aš juk Telšiūsė muokykla bėngiau!5
Kintanti, nykstanti tarmė ar žemaičių kalba?
Prieš keletą metų žiūrėjau ir klausiausi, kaip vieno nedidelio Žemaitijos miestelio parke būrelis vaikų žaidė futbolą. Dešimtmečiai dvylikamečiai garsiai ir gausiai šūkčiojo, ginčijosi, karštai liejo pyktį ant nevykusiai sužaidusių draugų, ir visa tai vyko faktiškai bendrine lietuvių kalba. Tik vienas kitas žodis skambėjo žemaitiškai ar beveik žemaitiškai ir tą skambėjimą pačiu geriausiu atveju būtų galima pavadinti nedidelėmis tarmės liekanomis ar užuominomis.
Vaikystėje iš XX a. pirmoje pusėje ar tarpukariu gimusių žmonių girdėta tarmė neatpažįstamai pasikeitė. Beveik niekas šakučių nebevadina videlčiais, laikrodžių ziegoriais, dešros kėlbasu, spintos šėpu, suknelės jopa, retas vakarais valgo večerę, o važinėjant vieškeliais ir miško keliais reto žemaičio automobiliui sugenda škvuorniai, nes daugelis juos vadina šarnyrais. Retas nuo lietaus ginsis parasuodninku, nes beveik visi žino, kad tai lietsargis ar net skėtis.
Nebegirdėjau, kad, piktai vienas kitą pravardžiuodami, žemaičiai prie pravardės pridėtų žodį „velnių“, o juk taip tvirtai skambėdavo: nēvala velnių, vādala velnių, kūtvala velnių.
Žemaičiai nebe veiza, o žiūri, nebe jėda, o valgo, žemaitišką „kodėl“ – dėlkuo – baigia išstumti keistas, nei šioks, nei toks kudie, išdykusių akiplėšų beveik niekas nebevadina snarglomis. Susiaurėjo nevykėlių ar kvailių sinonimai. O juk buvo ir kluikis su kluika, ir klumpis, ir luzgis, ir kliunkis, ir pliumpis, ir liaušis. Ne tiek kvailus, kiek netašytus ar stuobrius vadindavo briauzgiais.
Ilgai galima vardyti praeitin nugarmėjusius žodžius, užmirštus posakius, tačiau palikime šį triūsą dialektologams. Tarmė kinta ir neprotinga būtų tikėtis, kad šiuolaikiniai žemaičiai galėtų kalbėti taip, kaip kalbėjo visą gyvenimą tame pačiame kaime nugyvenę, ilgesnę gyvenimo dalį nematę televizoriaus, o kai kada net radijo imtuvo kaip reikiant negirdėję jų seneliai ar proseneliai.
Iš vienos pusės, atrodytų, kad tarmei kuo toliau, tuo labiau gresia supanašėti su bendrine lietuvių kalba ir neišvengiamai išnykti, tačiau gera žinia, kad pastaruoju metu sparčiai auga, jeigu taip galima pavadinti, žemaitiškas orumas. Jei mano vaikystės laikais šimtai, o gal net ir tūkstančiai moderniais save laikiusių žemaičių apgailėtinai laužydavo liežuvius iš paskutiniųjų stenėdami bendrine lietuvių kalba, o dar dažniau – nevykusia puskalbe, dabar vaizdas visiškai kitoks. Daug žemaičių nė kiek nebebijo būti žemaičiais, drąsiai tai pabrėžia, o kai kurie, anuomet intensyviai aukštaičiavę, šiandien ne tik prisimena gimtąją šnektą, bet ir stengiasi ją tobulinti. Gal kam nors naivokai skamba pareiškimai apie tai, kad bent jau šiaurės žemaičių tarmę derėtų laikyti ne tarme, o kalba, gal beprasmiški atrodo bandymai kurti žemaitišką gramatiką ar bendrinę žemaičių kalbą, tačiau jeigu tie pareiškimai ir bandymai įkvepia žmones saugoti gimtąją šnektą ir nesibaiminant pasirodyti prasčiokais kaimiečiais, ja bendrauti – tai aš visomis keturiomis už juos! Tegul visos lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos liejasi laisvai!
1 Aleksas Girdenis. „Taip šneka tirkšliškiai“. – V., 1996, p. 86.
2 Tu, batsiuvy, rūpinkis gynyba, o ne su batais krapštykis!
3 Ką jau čia beplosi!
4 „Už kieno sveikatą gerti?!“ Ratu siunčiant taurelę, geriama už greta sėdinčio sugėrovo sveikatą ir žemaičiai tai vadina „sveikinimu“. Pasveikintasis neturi teisės atsisakyti ir privalo bent jau suvaidinti išgėrimą, nes atsisakydamas įžeistų „sveikintoją“.
5 O tai kaip aš galėjau tarmės neišlaikyti (neišsaugoti)? Juk aš Telšiuose mokyklą baigiau!
Publikacija skelbiama, maloniai sutikus “Literatūros ir meno” redakcijos kolegoms.
