Šįkart nebuvo jokių keblumų sutarti susitikimo vietą, nes žodis „teatras“ panašiai skamba ir vokiečių, ir rusų kalbomis, o ir hebrajiškai tariamas yra šiek tiek panašus į mūsiškį. Keliaudamas praeityje, esu jau pripratęs prie šnairų ar nustebusių žvilgsnių, tad, atsisėdęs ant teatru paverstos rotušės laiptų, ir šįsyk ramiai reaguoju į praeities veikėjų tiriančius ir nepatiklius nužvelgimus. Įdėmiai stebi mane ir padieniai darbininkai, laukiantys būsimo darbdavio prie Teatro aikštės skverą juosiančios tvorelės, ir žąsį parduoti atnešusi mergaitė. Ryškūs jos veido bruožai nenumaldomai išduoda, kad šalia Teatro aikštės – Rotušės aikšte ji taps XX amžiaus pabaigoje – gyvena gausi ir marga žydų bendruomenė, kurią ir leisimės aplankyti.
Dar teks šiek tiek palaukti poručiko Ledovskio ir feldfebelio von Lendeno, nes nepamainomi mano bendrakeleiviai šiek tiek vėluoja: antai, aikštės pradžioje įtaisytas laikrodis jau rodo XX amžiaus antrąjį dešimtmetį, o jų vis nėra. Na, bet turėsiu laiko pasidairyti, kad palyginčiau Teatro aikštės aplinką su išlikusiu manojoje atmintyje sovietmečio vaizdu, ir su XXI amžiaus tikrove. Belaukiant kariūnų, iš Imbarų turgaus vartų pasirodo nedidukas ir miklus ponaitis Aronas, kuris nepasibrangino, ir už gana kuklią kelių reichsmarkių sumą sutiko pabūti mūsų gidu Žydų kvartale. Nespėjome paspausti rankas, o iš už teatro-rotušės pastato jau atžygiuoja poručikas ir feldfebelis, tad susipažinę su Aronu, jie nekantravo leistis į svečius pas gausią vilniškę žydų bendruomenę. Nusipurčiau kelnes, pasitaisiau skrybėlę, ir visi keturi žengėme link Imbarų mėsos turgaus, kuriame pradedame kelionę po netolimoje ateityje neatpažįstamai pasikeisiantį žydų kvartalą.
