Žiulio Verno herojui Filijui Fogui kadaise prireikė 80-ies dienų apkeliauti pasaulį – įveikti žemę juosiančius keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Gausiai grupei lietuvaičių neteko keliauti keliasdešimt dienų, kad nukakti į Australiją, kurią nuo Lietuvos skiria trylika su puse tūkstančių kilometrų – pakako skrydžio su tarpiniu nusileidimu Singapūre. Visgi nukakti į išties toli esantį žemyną gali sau leisti anaiptol ne kiekvienas, nes tokia kelionė yra ne iš pigiųjų. Tačiau pamatytos Australijoje įdomybės ir patirtos emocijos tikrai atperka ir kelionės rūpesčius, ir investuotus pinigėlius. Tolimojoje šaly pabuvojusi lietuvaitė Dalia mielai sutiko pasidalinti savaisiais įspūdžiais ir įamžintais įspūdingais Australijos vaizdais.
Sidnėjaus vaizdai pakeri dažną atvykėlį.
Australija garsėja unikaliais gamtos objektais: kuriuos aplankėte, kas įsiminė?
Išvydome tikrai daug įdomybių, kad ir Blue Mountains (liet. Mėlynieji kalnai), jie neaukšti – vos 1.2km, bet skiriasi nuo kalnų Europoje: mes į kalnus lipame, o Australijoje į kalnus žiūrima iš viršaus. Kalnai tikrai mėlyni, kaip dangus, tokią spalvą suteikia eukalipto medžių išskiriama ir garuojanti lapų drėgmė. Mėlynųjų kalnų “viniukas” – Three Sisters (liet.trys seserys) – trys erozijos paveiktos uolos, atsiskyrusios nuo pagrindinio kalnų masyvo. Pasak legendos, Katoomba genties seseris – Meehni, Wimlah ir Gunnedoo – pamilo kitos aborigenų genties jaunuoliai. Santuoka buvo pasmerkta, nes buvo draudžiama tuoktis su kitų genčių nariais. Pasipriešinus įsimylėjusiems, kilo mūšis: kad apsaugotų seseris, Katoomba genties žiniuonis pavertė jas uolomis. Mūšyje žynys žuvo, tad seserys taip ir liko paverstos uolomis…
Nors ir prausė lietutis, tryškų įspūdį paliko Uluru – Ajerso uola. Uluru buvo aborigenų pasaulio centras. Išvertus iš aborigenų kalbos Uluru reiškia “milžiniškas akmuo”. Tai didžiausias vientisos uolos luitas pasaulyje. Uola sudaryta iš smiltainio, kuris yra raudonos spalvos. Šalimais vykdavo aborigenų apeigos. Raudonoji žemė mus išskirtinai apdovonojo lietumi, mat lietų mato tik 1% turistų, o mus lietus sąžiningai išprausė per visas įmanomas siūles. Nepaisant jo, pavyko įamžinti Uluru nuotraukose.
Uluru
Įspūdingas Australijoje esantis Rain Forest (by The Great Ocean Road, Australia, Victoria) – drėgnas, šaltas ir tamsus miškas. Ramiai lyja, švelniai kvepia eukaliptai. Stambūs lašai vienas po kito kapsi ant veido. Susimaišo lietus, eukalipto ir miško kvapas. Gidas prigrasina šiukštu nesukti iš pažymėto kelio – yra nuodingų gyvačių. Aplinkui paparčiai – seniai pralenkę žmogaus ūgį ir labiau panašūs į palmes. Lyjant atrodo dar žalesni. Visas miškas atrodo paslaptigai, kaip iš vaikystės pasakų. Taip ir lauki, kad už paparčio tupės koks vietinis smerfas. Australijoje net ir medžiai išskirtiniai. Eukaliptų žievė lupasi ir krenta ant miško paklotės nuolatos. Todėl medžiai atrodo šiek tiek apskurę. Esant sausam orui, eukaliptai užsidega. Gaisrai Australijoje irgi nuolatinis, gamtos numatytas procesas – taip dauginasi eukaliptai. Nes tik ugnis išsprogdina sėklas, kad šios galėtu sudygti. Įsiplieskus ugniai, sausi žievės “šniūrai” greitai pagauna kibirkštį, susisuka ir rusenantys vėjo nunešami toli. Taip padegdami žmonių namus ar net laivus. Ant žievės esantis aliejus padeda prisisegti prie pastato ir greitai įsiliepsnoti. Net ir kraupiai suprantami gaistrai pasako, kad gamta klaidų nedaro – niekas nevyksta tik šiaip. Na, o po apsilankymo šiame miške, drėgnas eukalipto kvapas lydi ir autobuse ir sapnuose…
Žaviomis panoramomis ir įkyriomis musėmis sutiko mus Royal Canyon (Karališkasis kanjonas), praėjus nedidelį atstumą teko kovoti su mažomis riebiomis musėmis. Tik tuomet supratau, kodėl australai kalbėdami stengiasi nepraverti burnos – musės lenda visur: į akis, į burną ir į nosį… Tadien ilgoji trąsa mus lepino – saulės minimaliai, muses nuo veido nupūtė vėjas, bet jos užsispyrusios – nepaleido mūsų, ir tūpė kur tik rado užuovėją: ant nugarų, kepurių ir skrybėlių, bet mes atlaikėm.
Kuo sudomino australų gyvenimo būdas, ar jų kalba kiek skiriasi nuo įprastos anglų?
8:8:8 auksinis standartas, apie kurį nuolat kalba psichologai: 8 valandos darbui, 8 valandos poilsiui, 8 valandos miegui. Lietuvoje tie 888 mums atrodo tai kaip ir pati Australija – tolima ir toli kaip svajonių žvaigždė. Australai išsikovojo teisę dirbti “tik” 8 darbo valandas, ir nuoširdžiai laikosi kitų aštuonetukų taip pat. Vietiniai gyventojai atrodo “atsipūtę” nuo visko, ramūs tame, ką daro ir dėl nieko nesijaudina. Nuolat mėgaujasi gyvenimu… Svajonių gyvenimas… Australas dirba AŠTUONIAS valandas ir tuo viskas pasakyta. Visai nesvarbu, ar tai nuosavas mažas versliukas, ar didelė įmonė ar samdomas darbuotojas. Aštuonios, tai ir yra 8! Pavyzdžiui, jei penktadienį atvažiavai pataisyti bato 16:40, ir australas mato, kad jam užims laiko 25 minutes, o ne 20 (t.y. iki darbo laiko pabaigos), tuomet ramiai tau pasakys, kad atvažiuotum pirmadienį. Ir jam nesvarbu, kad pirmadienį tu nueisi į kitą taisyklą. Jam svarbiau jo laisvalaikis. Australas tai paaiškina (žino) labai paprastai – daugiau pinigų neuždirbsi, o savo prarasto laiko nesugrąžinsi. 17: 00 darbas BAIGIASI ir taškas.
Dvylikos apaštalų pakrantė Port Cambell nacionaliniame parke
Australai kalba angliškai bet su savais “iškraipymais”: kadangi Australijoje klestėjo gyvulininkystė, o oras palankus augalams ir vabzdžiams, musės smarkiai išplito, ir kalbant pataikydavo į burną. Todėl vietiniai išmoko kalbėti nepraverdami burnos (kad neprivalgytų muselių), ir gerokai sutrumpinti žodžius. Pavyzdžiui, žodis “breakfest” sakomas “breki”. Vietiniai labai daug žodžių “praryja” kalbėdami ir tenka klausyti ištempus ausis, įjungti smegenis trumpiniams, kad suprastum ką tau sako.
Sidnėjaus operos teatre.
Netikėtų pažinčių sulaukėte?
Mėgstu sakyti, kad pačios įdomiausios būna nesuplanuotos kelionės detalės. Mums išlipus 10-ai minučių iš autobuso, ir garsiai tarškant lietuviškai, užkalbina vietinė australė, kalbanti su nedideliu lietuvišku akcentu – Melisa Savickas, fotografė. Ji su tėveliais ketverių metukų atvažiavo į Australiją. Be galo šilta, komunikabili ir charizmatiška. Pakviečia mus atvykti į lietuvių bendruomenę. Lietuvių bendruomenėje apie 5 tūkstančiai. Dalinamės įspūdžiais, kalbame, sutariame susirašyti. Taip netikėta ir gera paliko. Kartais reikia tiek nedaug, kad būtu tik vyšnaitė ant torto…
Ką galėtumėt papasakoti apie australų valgius?
Visus australų virtuvės valgius galima suskirstyti į tris kategorijas: aborigenų maistas, tradiciniai Australijos patiekalai (druskos negailėjimas), modernioji virtuvė (išskirtinė Australijos virtuvė, pvz.kengūriena). Nepataikiau ragauti pirmykščio maisto – tai, ką valgė tikrieji Australijos gyventojai -bet kengūrienos, ožkienos, puikios jautienos ragavom. Maistas puikus, šviežias. Fotografavau įvairių kavinių ir restoranų patiekalus, ragautus mūsų, ir tai, ką gražaus valgė kolegos. Daug vadinamo “gatvės maisto” tailando, kiniečių, malaizijos, indijos, šri lankos, turkų ir kt. virtuvių patiekalų. Valgančių visur daug, maistas gaminamas nepertraukiamai. Porcijos didelės, pilvui tikras rojus. Kainos kavinėse ir restoranuose didesnės, nei mūsiškiuose, nors ir sudėtinga palyginti. Dviese neprabangiai pavalgysi apytikriai už 50 eurų. O gatvės maistas tikrai pigus – dviese gali sočiai ir skaniai pavalgyti ir už 10-12 eurų. Tačiau cigarečių “Marlboro” pakelis kainuoja 35 eurus, o 0,3 l alaus bare kainuoja apie 7,5 euro. Kavos puodelis kainuoja labai įvairiai – 4-10 eurų.
Grįžkim prie Australijos gamtos dovanotų įspūdžių: kas dar įsiminė?
Didysis barjerinis rifas: instruktažas laive ir mėlynai, žaliai, geltonai spindintys koralai… Aplink rankas šokančios mėlynos žuvytės, smalsuolės auksauodegės ir dar visokie ten ryškiai spalvoti gyviai, akivaizdžiai besimaivantys prieš turistus. Žavinga! Didžiausias pasaulyje Australijos koralinis rifas (vad. – didysis barjerinis rifas), kurio ilgis yra daugiau kaip 2000 kilometrų, 1981 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pačių australų rifas vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Rife aptinkama apie 500 rūšių koralų, apie 1500 rūšių žuvų apie 4000 rūšių moliuskų.
Dar norėčiau papasakoti apie baltųjų gyvenimą aborigenų žemėje ir stručius Emu. Važiuojant nuo Elise Spring iki King Canyon jaučiuosi taip, lyg prieš akis 3D filmas apie Australiją. Kelias lygus, tęsiasi kiek užmato akys, mašinų viena kita. Greitis ribojamas iki 130 km/val. Kartais prasilenkiam su sausumos traukiniais-vilkikais su keturiomis priekabomis – galima kabinti iki 54 metrų bendro ilgio – Atrodo įspūdingai. Pakelėje nespėju nufotografuoti apverstų automobilų. Gidas paaiškina, kad apversti ir “išrengti” automobiliai liko pakelėje sugedę ir, praėjus aborigenų bendruomenei, buvo “išrinkti”. Klajokliai aborigenai praeidami išsirinko tai, kas jiems reikalinga. Tačiau, jei aborigenai pamato, kad ant automobilio uždėta šaka, jo neliečia. Šaka ant automobilio ar kelio – perspėjimas, kad yra kliūtis ir toliau eiti negalima. Taip iš aborigenų mokosi susikalbėti ir atvykėliai. Nebūtinai reikia ryšio, tam yra ženklų kalba, kurios europiečiai dar mokosi. Pakeliui sutinkam Emu – Australijos stručius. Emu Australijos įžymybės, kurie 1932 metais sugebėjo pergudrauti karių armiją. Kariai buvo pasiruošę lengvai iššaudyti Emu, kad apsaugotų derlingus ūkininkų laukus. Bet stručiai pasirodė per greitai bėgiojantys, ir gudriai susibūriavę į mažas grupeles, sugebėdavo pasprukti. Taip pridarė kariams daug gėdos. Buvo net siūlymas apdovanoti stručius emu medaliais už tai, kad laimėjo karą prieš kareivius.
Melburnas
Išties puikių įspūdžių parsivežėte, o ką papasakotumėt lietuvaičiams apie Australijos gyvūnus?
Vietiniai gyvūnai – unikalūs: jei sterblinis – tada vietinis. Kengūros nuolatos besilaukiančios mamos. Aplink kengūrą-mamą laksto metukų laiko mažylis, kuris vis dar geria mamos pieną. Sterblėje jau gyvena šių metų mažylis, kuris tik kartais išeina į lauką. Abu kengūriukai turi po “asmeninį” spenelį pienui, nes pienas skirtingos(!) kokybės. O pilve gyvena trečias mažylis, kuris dar tik gims. Ir šis procesas nepertraukiamas, vyksta nuolatos. Kengūra unikalus gyvūnas, nes, esant nepalankioms sąlygoms mažyliui gimti, gali sustabdyti vaisiaus augimą įsčiose. Net ir kelių mėnesių. Sąlygoms pasikeitus, kengūriuko vystymosi stadiją vėl atnaujina ir vaisiaus augimas tęsiasi…
Dėkojame už įspūdingas nuotraukas ir įsimintiną pasakojimą, linkime kitų įdomių kelionių.
