Romantišką istoriją apie Tytuvėnus ir jų garsųjį vienuolyno kompleksą galėčiau pradėti nuo tolimos vaikystės senam solidžiam name tytuvėniškėje J.Basanavičiaus gatvėje, tačiau šiuos prisiminimus pasiliksiu pasakojimui apie pačius Tytuvėnus. Šįkart visą dėmesį skirsim nuostabiam sakraliosios architektūros kompleksui, pažvelgdami ir ten, kur šiandieną, rodos, jau neįprasta dairytis – į Lietuvos restauratorių milžiniškus darbus, nuveiktus sovietmečiu vienuolyno komplekso labui. Kelionę į Lietuvos sakralaus ansamblio praeitį visgi pradėsim nuo pradžių: kas ir kada jį statė.
Taip vaizdavo dailininkai Tytuvėnų vienuolyno ansamblį XIX amžiaus antroje pusėje.
Tuometinis Tytuvėnų savininkas Andriejus Valavičius 1614 m. gegužės 1 d. Tryškiuose surašė bernardinų vienuoliams skirtą aktą dėl ketinimo funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Statyboms, numatytoms keleriems metams, buvo skirta 10 tūkst. auksinų suma, o statybų pagalbininkais turėjo rūpintis patys vienuoliai. A. Valavičius pageidavo proporcingo, elegantiško, bet nedidelio vienuolyno dvylikai vienuolių ir bažnyčios, kurioje numatė ir savo šeimos mauzoliejų. Pats fundatorius sumanymo įgyvendinti nespėjo. 1614 m. rugsėjo 7 d. jis mirė ir buvo palaidotas Tytuvėnuose. Po jo mirties Tytuvėnus ir pradėto vienuolyno statybų įsipareigojimus paveldėjo trys A. Valavičiaus broliai – Jeronimas, Paulius ir Eustachijus.
Pirmieji vienuoliai bernardinai atvyko dar 1614 m., tačiau statyti mūrinį vienuolyną nebuvo skubama. Tuo metu vienuoliams teko gyventi arba laikiname mediniame vienuolyne, arba, labiausiai tikėtina, Valavičių Tytuvėnų dvare. Atrodo, kad buvo ne taip lengva rasti tinkamą vietą statyti vienuolyną su bažnyčia. Pasakojama, kad vieną 1618 m. naktį būsimasis statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatę ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Vienuoliams sutikus, kad tai pranašingas ženklas, regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui parinkta vieta ant kalnelio. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms, nors pamatus pradėta kloti tik kitais metais. Sutartis dėl vienuolyno statybos sudaryta 1619 m. sausio mėnesį.
Statoma bažnyčia ir vienuolynas sulaukdavo nuolatinės geradarių paramos. Dosnių fundatorių pavyzdžiu pasekė ir kiti bajorai, jų diduma su fundatoriais ir bernardinais buvo susiję giminystės ryšiais. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai nuo kertinio akmens įmūrijimo iki pašventinimo Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės titulu 1635 m. lapkričio 1 d. užtruko 17 metų. Per tą laikotarpį pastatyta seniausia ansamblio dalis – bažnyčia, turinti šešis altorius, ir prie pietinio šventovės šono prišlietas vienuolyno pastatas, sudarantis uždarą keturkampį kiemelį – kluatrą.
XX amžiaus pradžios vaizdai.
XVIII a. amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjo iki pat amžiaus pabaigos trukusios ansamblio rekonstrukcijos: iškilo naujų statinių ir šiek tiek pakito senųjų išvaizda. Netoliese vienuolyno buvusiose kapinėse 1733–1734 m. pastatyta medinė Šv. Jurgio koplyčia. 1735 m. prie Tytuvėnų bažnyčios vakarinio fasado pristatyti du bokštai ir prieangis. 1736 m. vienuolyne įkurtas noviciatas, tačiau mūrinis noviciato pastatas iškilo tik 1764–1770 m. ir buvo prijungtas prie vienuolyno šiaurės vakarinio kampo. Šis statinys 1887 m. caro valdžios buvo nugriautas, tačiau jo vaizdą galima pamatyti XIX a. pabaigos architekto Karolio Dambrovskio piešinyje. XVIII a. šeštajame–aštuntajame dešimtmetyje rekonstruotas Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios interjeras: suformuotas devynių puošnių vėlyvojo baroko altorių ansamblis, 1789 m. įrengti nauji barokiniai vargonai.
XVIII a. septintajame–devintajame dešimtmetyje priešais bažnyčią pristatytas šventorius su procesijų koridoriumi. Šventoriaus centre iškilo Kristaus laiptų koplyčia su Nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus altoriumi. Uždaro šventoriaus kiemo tvoroje 1771–1780 m. įrengta Kryžiaus kelio stočių galerija. 25 tapytose ir 14 gipsinėse horeljefinėse kompozicijose vaizduojama Kristaus suėmimo, nuteisimo mirti ir nukryžiavimo istorija. Kiekvienos kompozicijos apačioje ir ant kiekvienos iš 28 Kristaus laiptų koplyčios pakopos po įmūrytu gaubtu buvo žiupsnelis iš Jeruzalės pargabentos šventosios žemės. Geriau išsilaikiusiose kompozicijose dar ir šiandien galima pamatyti ornamentuotas įdubas su relikvijomis. Uždaras šventoriaus kiemas simboliais vaizdavo dangiškąją Jeruzalę. Virš pagrindinių į galerijos kiemą vedančių vartų sienoje buvo nutapyta įsivaizduota Jeruzalės miesto panorama.
XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje pastačius dar keletą naujų ūkinių ir pagalbinių pastatų, susiformavo galutinis vienuolyno teritorijos apstatymo vaizdas. 1780 m. perstatytas mūrinis dviejų aukštų tarnų namas su svirnu – iki Antrojo pasaulinio karo vienaaukštėje dalyje gyveno bažnyčią aptarnaujantys žmonės, dviaukštėje buvo grūdų sandėlis (dabar – klebonija). 1799 m. noviciato kieme iškastas ir iš akmenų sumūrytas šulinys. 1798–1801 m. pastatyti nauji ūkiniai trobesiai, špitolės. 1801–1804 m. sumūryti ūkiniai vienuolyno vartai, tebestovintys, nors ir apgailėtinos būklės, iki šiandien
Tarpukariu.
Rusų valdžiai apkaltinus vienuolius parama 1863 m. sukilėliams, 1864 m. vienuolyną įsakyta panaikinti, bažnyčią uždaryti. Parapijiečių ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis bažnyčią pavyko išsaugoti, bet vienuolynas buvo uždarytas. Carinėse įstaigose ilgai buvo sprendžiama, kam pritaikyti vienuolyno pastatus. 1874 m. galiausiai parengtas pastatų pritaikymo planas ir jų remonto sąmata. Buvusio vienuolyno dalyje numatyta įkurdinti kleboniją, noviciate įrengti stačiatikių dvasininkų būstą. Kol biurokratai susirašinėjo, rengė, derino projektus, stačiatikių dvasininkas pasistatė namus miestelyje, ir jam numatytas patalpas – noviciatą – 1887 m. įsakyta nugriauti. Tais pačiais metais paskelbtos varžytinės siekiant parduoti kai kuriuos vienuolynui priklausiusius ūkinius trobesius ar jų statybines medžiagas. Svirną ir griaunamo noviciato liekanas nupirko bažnyčios klebonas. Iki šiol šventoriaus galerijos pietų pusės sienoje kaip savotiškos dekoratyvinės puošmenos išliko nugriautos mokyklos pirmo aukšto šiaurinės sienos, užmūrytos statant galeriją, taip pat langų, nišų angos, skliautų atramų liekanos.
Buvo nugriautas ne tik noviciatas, bet ir atokiau nuo ansamblio stovėję ūkiniai trobesiai: vandens malūnas ir užtvanka, bravoras, vežiminė, daržinė ir kiti pastatai; galų gale nusekus tvenkiniui, išdžiūvo daržai, sunyko bažnyčią, vienuolyną ir šventoriaus kiemą juosęs vaismedžių sodas.
Sovietmečiu.
1908-ais suremontuoti bažnyčios ir galerijų stogai, atnaujinta š. Pranciškaus skulptūra frontone. Per I pasaulinį karą frontono viršus nukentėjo nuo artilerijos sveidinio, tad 1923-ais jis buvo atstatytas, tačiau netiksliai (voliutos, karnizų profiliai). 1930-ais suremontuotos galerijos. Sovietmečiu, 1950–1959 m., ansamblyje buvo įsikūrusios įvairios rajono įstaigos. Nuo 1959 m. vienuolyne veikė žemės ūkio technikumas, vidurinės mokyklos internatas. 1961–1973 m. ansamblis buvo remontuojamas ir restauruojamas: tvirtinami pamatai, skliautai, keičiamos stogo konstrukcijos ir danga, iš vidaus ir išorės perdažomi pastatai. 1961–1965 m. svarbiausi pastatai restauruoti pagal architekčių Dalijos Zareckienės ir Birutės Kugevičienės projektą. Atstatytas laiptuotas gyvenamojo namo pietų korpuso renesanso formų frontonas ir paaukštintas stogas, kuris XIX a. buvo pažemintas. 1961–1964 m. perdengtas bažnyčios stogas, suremontuoti abu bažnyčios bokštai, arkadų galerijos stogas. 1966–1967 m. sutvirtinti arkadų pamatai ir skliautai, koplyčios stogas ir bokštas. 1968 m. restauruoti Kristaus laiptų koplyčios fasadai, skulptorius A. Toleikis restauravo bareljefinį frontono herbą. 1973 m., konsultuojant Vladui Drėmai, pagal architektės Dalijos Zareckienės ir inžinieriaus Napoleono Kitkausko projektą restauruotas bažnyčios interjeras, galerijos.
Šiandieną bažnyčioje rasite paminklinę lentą, bylojančią, kad a.a. Ričardas Mikutavičius prisidėjo tvarkant ir prižiūrint bažnyčią jo kunigavimo Tytuvėnuose metais, o štai apie didžiulius Lietuvos restauratorių sovietmečiu nuveiktus darbus nerasi paminėto žodžio. Vengia kalbėti apie tai ir įdomiai ekskursijas Tytuvėnų sakraliajame komplekse vedanti gidė, aiškiai jaučianti alergiją sovietmečiui. Išties, gal ansamblį anuomet restauravo ne lietuvaičiai, o sovietiniai kariškiai, kagėbistai ar partiniai funkcionieriai? Toks darbščių lietuvaičių-restauratorių ignoravimas niekuo nepateisinamas, o jiems patiems – itin nepagarbus ir skaudus. Belieka tikėtis, kad bus atsipeikėta, ir istoriją sužinosime tokią, kokia ji ir buvo.
Po restauracijos: Kristaus laiptų koplyčios vartai, refektoriumas.
