Teko ilgokai tartis, pasirenkant klasę, nes ketvirtoji – tiesiog mediniai suolai, o štai pirmojoje jau minkštučiai odiniai krėslai, damoms patogūs buduarai parengti, alkiui malšinti sąlygos irgi pavyzdinės. Tačiau nesiginčydami sutarėme, kad bagažo neimsime išvis, kad koks miklas ilgapirštis nenukosėtų sakvojažą, tad pasirinkome geresnę klasę, atsisakydami žalingo dūmijimo vietų, tad tiršti dūmai netrukdytų dairytis pro langus į laiko tėkmėje besikeičiančius vaizdus.
Saulėtą ir vaiskų pavasario rytą, nešinas puikia nuotaika ir pozityviu nusiteikimu, lūkuriavau perone savo nepamainomų bičiulių, ir išties, netrukus jau pamačiau kariškai tvirtai žengiantį poručiką Ledovskį, papsintį pamėgtąjį papirosą. Persimetę pora žodžių, ėmėme dairytis ir praeitin nuvešiančio traukinio, ir „konke“ turėjusio atriedėti von Lendeno, kaip įprastai nakvojusio komfortabiliame „Versalio“ viešbutyje Jurgio-Georgijaus prospekto širdyje.
Suplukęs feldfebelis atskubėjo nepavėlavęs nei sekundės – kariškas pasitempimas ir vokiškas punktualumas jam visada buvo svarbiomis vertybėmis – traukiniui ką tik atpukšėjus į pirmąjį peroną, ir nuklojus iki tol giedrą dangų tirštais anglies dūmais. Turėdami dar keletą minučių iki išvykimo, ėmėme megzti pokalbį apie šiandieninės išvykos tikslą – geležinkelių plėtrą Lietuvoje XIX ir XX amžiuose.
Kol kariūnai uoliai papsėjo dūmelius, ėmiausi iniciatyvos: „Ar pamenate, gerbiami ponai, kaip keliaudami į geležinkelių praeitį, aptarinėjom jų aktualumą mūsų kraštui: miestams susisiekimas buvo labai svarbus, mat nesant pigaus ir greito būdao gabenti žaliavas, lėtai plėtojosi pramonė, o ir prekybai vargiai pakako vien gabenimo vandens keliu galimybės, tik medieną statybai bei kurui ėjo plukdyti upėmis.“
Neilgai dvejojome, kurią gi klasę – liukso ar ketvirtąją – rinktis kelionei.
