Namas, kuriame svečiuosimės, išties kiek geresnės kokybės, nei mūsų praeitą sykį aplankytas koridorinis bloknamis, tad antakalninio penkiaaukščio sienos dailiai nutinkuotos dekoratyviniu tinku, į gatvę žiūrinčiame namo gale nėra langų ar balkonų, pirmajame gatvėn „žiūrinčiame“ namo gale įrengtos visuomeninės patalpos, kuriame įsikūrę namo nuomininkai – rūbų siuvimo salonas. Nuomos pinigėliai po truputį kaupiasi, ir kooperatyvas pajėgus tai namo stogą perdengti, tai laiptines pasiremontuoti, o ir rūsyje esanti erdvi susirinkimų salė bei jos pagalbinės patalpos (virtuvei skirtas kambarys, fotolaboratorija, sandėlis, sanitarinis mazgas) retsykiais reikalauja einamojo „papudravimo“. Pasidairę po visą šią daugiabučio infrastruktūrą, veriame kol kas nerakintas laiptinės duris (telefonspynė atsiras tik sovietmečiui besibaigiant), ir spaudžiame neišvaizdų manųjų tėvukų – taip Suvalkijoje vadinami seneliai – buto skambutį, dar spėję pasidžiaugti šiltutėle ir švaria laiptine, mat sandarios laukujos bei tambūro durys tvarkingai uždaromos.
Trijų kambarių kooperatinis butas už šešetą tūkstančių rublių – absoliučios daugumos sovietmečiu gyvenusių žmonių rožinė, ir, deja, labai sunkiai pasiekiama (dažniausiai – nepasiekiama) svajonė, tad visi nekantraujame dirstelėti į šio stebuklo vidų: įžengiame į koridorių, dėl kurio formos tik vargais negalais randame vietą nedidukei rūbų kabyklai, visą kitą sienų plotą užima kambarių ir kitų patalpų durys. Ach, kokios ten durys – tiesiog stora plokštė, neturinti visiškai jokio estetinio vaizdo, na, nebent pagražinimu laikytume šiurpaus dizaino durų rankenas nesirakinančiose spynose. Nemeluosiu – vonios kambario ir tualeto durys rakinasi, nes jose įstatytos kitokios spynos, ir, beje, tiek virtuvės, tiek didžiojo kambario duryse įstatyti matiniai stiklai, tad koridoriuje santykinai šviesu.
