Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė

“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje.

Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų pasekmėje dalis įmonių nugrimzdo į nebūtį. Viena tokių – kadaise klestėjusi skaičiavimo mašinų gamykla “Sigma” ir jos gamybinis susivienijimas, kurio statistinėje bei vizualiojoje praeityje ir kviečiu apsilankyti. Pradžioje – faktai.

1954 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo nuspręsta įkurti Vilniaus kasos aparatų gamyklą, kurios statyba prasidėjo 1956 m. Metų pabaigoje iškilo laikinas gamyklos kontoros pastatas, o pirmieji cechai – 1957 m.

1957 m. pasirodė pirmieji kasos aparatai, tačiau jau 1959 m. gamyklos profilis pasikeitė ir nuo tol vadinta Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras, skirtas šiems įrenginiams kurti ir projektuoti. Tais pačiais metais pagaminta pirmoji išorinių 80 stulpelių perfokortų įrenginių serija. 1961 m. pradėta gaminti pirmoji ESM – Maskvoje sukurta EV80-3M (IBM 604 kopija). 1962 m. Sigmos konstravimo biuras (SKB) sukūrė pirmąją lietuvišką ESM – elektroninį atsitiktinių procesų analizatorių EASP-S, kuris buvo gaminamas 1964–1967 m. 1963 m. sukurtas pirmas Lietuvoje antros kartos (tranzistorinis) kompiuteris EVP80-2 „RŪTA“, kurio procesorius galėjo atlikti 2500 operacijų per sekundę. 1968 m. sukurtas skaičiavimo kompleksas „Rūta-110“, kurio serijinė gamyba pradėta 1969 m. Šiam kompleksui SKB sukūrė originalų optinį ranka rašyto ir spausdinto teksto nuskaitymo įrenginį „Rūta-701“. Aštunto dešimtmečio pradžioje pradėti kurti trečios kartos kompiuteriai – minikompiuteriai – tranzistorius ir lempas keičia integruotieji grandynai.

Gamybinis susivienijimas SIGMA buvo įkurtas 1966 metais, 1983 m. jame dirbo 12.200 žmonių, susivienijime buvo 28 srautinės ir mechaninės gamybos linijos, 12 automatinių gamybos linijų. Susivienijimo sudėtyje buvo:

* Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, įkurta 1956 m. Vykdė visų skaičiavimo kompleksų pirmųjų pramoninių serijų išleidimą, jų generalinį surinkimą, centralizuotą pagalbinę ir aptarnaujančią gamybą.

* Telšių skaičiavimo mašinų gamykla, įkurta 1962 m. Gamino perforatorius.

* Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla, įkurta 1964 m. Gamino grafikus skaitantį įrenginį „Siluetas“, atminties įrenginius su magnetiniais diskais, duomenų iš perfojuostų perrašymo į perfokortas įrenginius ir kt. Gamino ir įvairius buitinės paskirties gaminius.

* Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykla, įkurta 1964 m. Gamino tipinius pakeitimo elementus, įvairias plataus vartojimo prekes.

* Pabradės skaičiavimo prietaisų gamykla „Modulis“, įkurta 1960 m. Gamino kai kuriuos skaičiavimo mašinų elementus: transformatorius, maitinimo blokus, loginius elementus, laidų pynes ir t.t., bei plastikinius dirbinius.

* Vilniaus elektros matavimo prietaisų gamykla, įkurta 1948 m. Gamino elektros skaitiklius ir skaičiavimo mašinas.

* Kauno eksperimentinė automatizacijos priemonių gamykla, įkurta 1944 m.

Vilniuje buvusi gamykla turėjo savo futbolo ir ledo ritulio komandas, chorą „Elektronika“, estradinį ansamblį „Sigma“, turistų klubą. Gamykloje lankydavosi SSRS draugiškų užsienio šalių delegacijos, yra buvęs Vietnamo vadovas Ho Ši Minas (beje, jo vardas ir pavardė vietnamiečių kalboje reiškia „nešantis šviesą“).

Nepaisant įspūdingų gamybos apimčių ir uždirbamo solidaus pelno, netrūko „Sigmoje“ ir kuriozų, kuriuos girdėjau iš pirmų lūpų – „Sigmoje“ dirbo draugo tėvas Klemensas, manasis kaimynas. Teko išgirsti ir istoriją apie jį patį: retą įžvalgumą turėjęs Klemensas netruko pastebėti gamybos procesų trūkumus, ir pateikė keletą techninių pasiūlymų, kurių įdiegimas leido sutaupyti nei daug, nei mažai – du milijonus rublių. Gamybos padalinio, kuriame dirbo Klemensas, vadovas buvo apdovanotas už tokio gero racionalizatoriaus išugdymą gavo dovanų brangiausią to meto sovietinį lengvąjį automobilį „Volga“, na, o pats Klemensas gavo 50 rublių premiją… Tuos pinigus Klemensas juokdamasis metė savajam viršininkui ant stalo. Įsiminiau ir pasakojimą apie spalvotųjų metalų laužą: kiekviena stambesnė gamybinė įmonė turėjo savąjį metalo laužo „planą“ – kiek kas mėnesį reikia atvežti į metalo laužo supirktuvę vario, žalvario, plieno atliekų. Mėnesio pabaigoje apsižiūrėta, kad trūksta bemaž dviejų tonų vario laužo, tad vienam tekintojui buvo duota užduotis geras varines detales paversti metalo laužu, ir žmogelis stovėjo prie staklių net suplukęs, kol dvi tonos varinių detalių buvo „sudrožtos“ į metalo laužą. Pasakojo Klemensas ir apie brangią užsieninę įrangą, kuri buvo nupirkta gamyklai asmeniniu SSRS vadovo M.Gorbačiovo nurodymu: ilgą laiką pagulėjusi dėžėse, buvo tiesiog išmesta, o tvirtos dėžės panaudotos gaminiams sandėliuoti. O Japonijoje nupirktos staklės buvo tokios didelės, kad netilpo per cecho vartus, tad teko išgriauti sieną, kad jas įvežti cechan.

Susivienijimo įmonės gamino įvairius buitinės paskirties gaminius: avarinius automobilių švyturėlius, pakabinamas ir įstatomas spynas, lempučių girliandas, litavimo komplektus, stalo/virtuvės įrankius, šviestuvus, pasikalbėjimo įrenginius, automobilių startinius kabelius, automobilių užvedimo bei apsaugos sistemas, purvasaugius ir net labai populiarias žvejų tarpe blizges.

Vilniuje buvusi gamykla ir kitos gamybinio susivienijimo gamyklos sunyko XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o jus kviečiu į vizualiąją ekskursiją po “Sigmos” praeitį.