Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro antrojoje salėje nuolat atsistodavo ir išeidavo žiūrovai, tikėjęsi, matyt, lengvesnio supratimui filmo. 1979-aisiais, kai įvyko šio filmo premjera, kino sales sausakimšai užpildydavo sovietinis veiksmo filmas (priklausantis serijai „kokie mes stiprūs“), kurio vienas pagrindinių aktorių – Talgatas Nigmatulinas – vėliau bus Vilniuje nužudytas sektantų. Kitas tų metų topas – anaiptol ne visų sutiktas geranoriškai dėl gana subtiliai paslėptos problematikos – net nebuvo rodomas pagrindiniuose sostinės kino ekranuose: dabartiniais terminais pasakytume, kad buvo „nepolitkorektiškas“, juk vaizduota tegul ir fantastinė, tačiau žmogaus (ir ypač – menininko) saviraišką kontroliuojanti ir gniuždanti sistema – aliuzija į sovietines smegenų kontrolės ir kūrybinės laisvės ribojimo praktikas buvo pernelyg akivaizdi. Kita vertus, vienas to režisieriaus filmas jau senokai dūlėjo archyvuose dėl tos pačios „nepolitkorektiškumo“ priežasties, tačiau ir 1964-aisiais susuktas „Andrejus Rubliovas“, ir 1979-ųjų „Stalkeris“ Vakaruose buvo pripažinti šedevrais – dabar pavadintume „masterpiece‘ias“ – o Stalkerio vaidmens atlikėjas Aleksandras Kaidanovskis tapo plačiai žinomu aktoriumi ne vien SSRS po 1980-aisiais Kanų kino festivalyje skirto specialaus prizo „Stalkeriui“. Kaidanovskio partneriu „Stalkeryje“ buvo kitas iškilus to meto aktorius – Anatolijus Solonicynas – suvaidinęs Andrejų Rubliovą ankstesniame Andrejaus Tarkovskio filme, o 1974-aisiais filmavęsis kitame Tarkovskio filme – „Veidrodyje“ (raginčiau šių kino meno šedevrų nemačiusius bandyti susirasti filmus youtube ar kitoje kino platformoje, nepamirštant, kad kūriniai nufilmuoti gūdaus brežnevinio sąstingio – taip pat ir kultūroje – laikmečiu). Dažnam mūsų įsimintinesnis ir mielesnis dar vienas Tarkovskio kūrinys – „Soliaris“ – nes jame pagrindinį vaidmenį atliko Donatas Banionis, nors moters vaidmenį atlikusi Natalija Bondarčuk ten vaidino dar subtiliau, o pačiam filmui gerokai įtaigumo suteikė ir elektroninės muzikos metro Eduardo Artemjevo muzika. Visa ši ilgoka įžanga tam, kad galėčiau pakviesti į skuduryno kvapo neuosčiusį kino teatrą „Vilnius“, kuriame ir įvyko susitikimas (tai buvo milžiniškas įvykis kino meno gerbėjams ) su Aleksandru Kaidanovskiu – vienu originaliausių ir giliausių sovietinio kino aktorių, su šiuo svietu atsisveikinusių nepateisinamai anksti, kaip ir mums teko atsisveikinti su vienu kino meno židinių – „Vilniumi“.
Naujosios architektūros kino teatras „Vilnius“ pastatytas 1963-aisiais, vadovaujantis architekto Jono Kasperavičiaus ir inžinieriaus Ciprijono Strimaičio projektą. Matote pirminį fasado projektą, parengtą 1960 m.
Pagrindinis įėjimas į kino teatrą buvo iš Gedimino prospekto pusės, ten būtą erdvės, skirtos kino reklamoms-afišoms, ir žiūrovų susibūrimui prieš kino seansą, kad nereiktų laukti po lietumi ar snygiu. Fotografijos metro – fotomenininko Romualdo Rakausko – nuotraukoje matote kino teatro vestibiulį-fojė 1964 m.
Viduje buvo kasų vestibiulis, kiek toliau – laukiamasis vestibiulis, kuriame nuolat vyko meno kūrinių parodėlės, būta ir bufeto. Vestibiulius skyrė stiklinės pertvaros, sudariusios sąlygas geram matomumui – tampriam pastato vidaus ir išorės ryšiui. Ypač gražiai kino teatras atrodydavo vakarais, matote jo nuotrauką 1965-aisiais.
Pastato sienos plytų mūro, tinkuotos, salė perdengta metalinėmis santvaromis, pagrindinio fasado – išeinančio į Gedimino prospektą – šviesiai tinkuotą sieną skaido siauros vertikalios klostės, pirmojo aukšto sienos apdailintos tamsiai pilku granitiniu tinku.
Stačiakampė 600 vietų žiūrovų salė turėjo ir balkoną, buvusį virš vestibiulio. Laiptinė į salę ir balkoną buvo apšviečiama per stoglangį, o štai išeinama iš kino salės buvo kitoje pastato pusėje – į Tilto gatvę. (8-o deš. pab.)
Vidaus įranga santūri, paprasta, sienos apdailintos dekoratyviniu tinku, dažytos. Vestibiulio grindys mozaikinės, salėje metalines lubų konstrukcijas – santvaras – slepia akustinės kabamosios lubos.
Pabuvoti Vilniaus praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
