Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”

Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos gausą, bei alternatyvios nuomonės visokeriopą gniaužimą ir kontroliavimą. Esu tikras, kad propagandistų perteklinis uolumas buvo viena priežasčių, smarkiai klibinusių pamatus potencialiai turtingiausios pasaulio valstybės, kurioje galėjo būti visko iki soties, ir tuo pačiu metu ėmė trūkti elementariausių maisto produktų bei buities rakandų. Tiek sovietinio deficito (neretai – dirbtinai sukurto spekuliantų-perpardavinėtojų labui), tiek smegenų plovimo neišradinga ir tiesmukiška propaganda temos yra labai plačios ir daugialypės, tad mes po imsimės po truputį prisiminti kai kurias jų apraiškas (formas), kartkartėmis sulygindami su dabartiniais bandymais manipuliuoti visuomenės nuomone ar sąmoningai klaidinančiu faktų (tame tarpe – sovietinės praeities) iškraipymu.

Po tokios ilgokos įžangos, norėčiau atgaivinti savojoje atmintyje išlikusius smegenų plovimo sovietmečiu būdus, kuriais, reikia pripažinti, dauguma visai netikėjo, ar žvelgė labai rezervuotai (apdairiai), nepatirdami tų baisių „kolektyvinių (sąmonės) traumų“, apie kuriuos linkę paistyti garbūs istorijos mokslo veikėjai. Bendromis jėgomis prisimindami suktų propagandistų ir šiltose „rajkomų“ bei „miestkomų“ kėdėse sutūpusių funkcionierių metodus liaudžiai kvailinti ir jai „pudruoti smegenis“, įsitikinsime, kad jau tuomet Lietuvos žmonės – ypač ne burną skambiomis kalbomis aušinę, o sunkiai dirbę šalies ir jos žmonių labui – gana neblogai mokėjo atsirinkti gyvenimiškos tiesos grūdus nuo propagandinio išmislo pelų.

Tad manoji patirtis mena – neabejoju, kad papildysite įvairiomis pastabomis ir atsiminimais – tokias sovietinių funkcionierių susigalvotas propagandos formas:

Gegužės 1-osios bei 9-osios, bolševikinės revoliucijos minėjimai ir jų neatsiejama dalis – demonstracijos, reikalavusios kruopštaus pasirengimo joms mokyklose, darbovietėse ir pan.;
Viešosiose erdvėse įrengti transparantai, agitaciniai plakatai, sienlaikraščiai, ir t.t.;
Privalomieji renginiai-aptarimai propagandinių leidinių, pvz. knygos „Mažoji žemė“ ir pan.;
Knygynuose geriausioje vietoje dulkėję ideologinės sovietinių veikėjų knygos;
Skulptūros ir kiti ideologiniai monumentai viešosiose erdvėse (pvz. Vilniuje buvęs paminklas pogrindininkams ir partizanams, kuriuo jau esame baisėjęsi ankstesnėje kelionėje Vilniaus praeitin);
Ideologinės laidos televizijoje (pvz. sovietinėje centrinėje televizijoje garsaus sovietinio propagandisto H.Boroviko vesta „Tarptautinė panorama“, kurios turinys buvo kontroliuojamas saugumiečių) ir radijuje;
Propagandiniai dokumentiniai ir vaidybiniai filmai, vienpusiai vaizdavę „pūvantį“ Vakarų pasaulį;
Proginis kapitalistinių „negerovių“ – ydų būta ir yra visose visuomenėse bei santvarkose – aptarimas mokyklose, darbovietėse (pamenu, kaip klasės auklėtojos iniciatyva turėjome kiekvienas rasti spaudoje po straipsnį apie „pūvančius“ Vakarus, ir surengėme kolektyvinį tų‚ negerovių“ aptarimą);
Tendencingos dokumentikos demonstravimas kino seansuose, prieš pagrindinį kino kūrinį;
Privalomas bolševikinės revoliucijos lyderio Lenino portretų ir/ar biustų buvimas daugumoje viešųjų erdvių;
Propagandinio turinio straipsnių nuolatinis skelbimas daugumoje periodinių leidinių.

Plakatas, skirtas SSRS ir Kubos draugystei pabrėžti.

„Nuostaba“ sakėm tada, dabar sakome „šokas“, bet esmė turbūt išlieka ta pati: 1993-ųjų pradžioje išvažiavę trejiems mėnesiams iš Lietuvėlės, kurioje tuo metu rikiavosi eilės prie būtiniausių maisto produktų (o ir jų dalį atveždavo į parduotuvę tik popiet), pakliuvome į vieną turtingiausių ir socialiai teisingiausių valstybių – Daniją, tad nebuvo ribų mūsų nuostabai dėl prekių gausos ir žmonių šiltų santykių bei geranoriškumo. Tiesą pasakius, vėliau įsitikinome, kad ir šioje Skandinavijos valstybėje yra „nelygumų“ įvairiose srityse, bet mūsų kelionių kryptis kita, tad sukam link antrosios mūsų buvimo dienos, kai kuratorius danas surinko mus įrengtoje politechnikumo pastato pastogėje, ir ėmėsi supažindinti su mokymosi procesu bei technologijomis. Didžiausią nuostabą sukėlė prie kompiuterių parimę studentai ir dėstytojai, kurie statybinius projektus rengė programų pagalba, o brėžinius nepriekaištingai braižė didžiulis ploteris – taip vadinome tą įrenginį, anksčiau buvusį mums „terra incognita“. Prisiminiau ir aš savuosius primityvius braižymo įrankius – reisfederius, kurių solidų komplektą padovanojo senelis gimtadienio proga: teko jais naudotis gerą pusę savųjų studijų, o jau tuomet tetos vyras, nukakęs su choru net iki Pietų Korėjos, parvežė man išsvajotuosius rapitografus ir automatinius pieštukus, kurių nebereikėjo drožti – pakakdavo įstatyti reikiamo skersmens grafitinę šerdelę. Prisimenu visa tai, ir mąstau: kokiam visgi techniniam atsilikime mes gyvenome, ir kokius puikius pastatus bei statinius sugebėdavo projektuoti mūsiškiai tokiomis sąlygomis…

Na, o braižybinį popierių – vatmaną – važiuodavau pirkti į bene geriausią kanceliarinių prekių parduotuvę šalia Operos ir baleto teatro – A.Vienuolio gatvėje, tiesą sakant, parduotuvės ten buvo net dvi, vienoje jų iki šiol prekiaujama kanceliariniais reikmenimis. Įėjus į vieną šių parduotuvių – berods, buvusią arčiau krantinės – pasitikdavo sovietinės atributikos stendas, kuriame pirkome pionieriškus trimitus – jie puikiai tiko tik kelti triukšmą futbolo rungtynėse, buvo ten parduodami ir vėliavos bei įvairiausios vėliavėlės, ženkliukai ir kitas propagandinis šlamštas, tarp kurio galėjai rasti ir visą šūsnį sovietinės agitacijos plakatų, tuomet vadintų „agitplakatais“: kurpti šį ideologinį pseudomeną nebuvo sudėtinga, turint po ranka rusiškuosius analogus. Agitplakatų kūrybinis štampavimas buvo tikrai pelningas „biznis“: galvą nesuki, persistengti nereikia, poreikis visada yra, vadinasi – bus ir pinigų. Tad ir pasitikdavo jie mus ant kiekvieno kampo, kiekvienoje visuomeninėje vietoje, žvelgė iljičiai į moksleivius ir mokyklose, į darbininkus – gamyklų patalpose, tarnautojus bolševikų vadas pasitikdavo jų įstaigos fojė, agitplakatai kabėdavo dažname koridoriuje, fojė, klube, būtinai – kultūros įstaigose ir t.t. ir pan. Jei šiandieną savotišku „agitplakatu“ tampa išradingi fotomontažai, kartas nuo karto drebinantys socialinių tinklų erdvę, tai neatsiejamas piliečio palydovas sovietmečiu buvo neišradingas ir įkyrus sovietinis agitacinis plakatas, kurio, dėkui Dievui ir mums patiems, esame atsikratę suvisam. Imkim ir prisiminkim, nevardydami tokios – garbės nedarančios – kūrybos autorių, ko gi mes nebeturime savojoje visuomeninėje ir darbinėje aplinkoje, ir kartu pasidžiaukim šio politinio erzaco išnykimu.

Bolševikiniam perversmui Rusijoje 1917-ais metais skirtas plakatas.

1980-ųjų metų olimpinėms žaidynėms Maskvoje skirtas plakatas. Autorius, atvaizdavęs JAV vėliavos splavomis nuspalvintą figūrą, dar nežinojo, kad daugelis šalių (t.t. JAV) boikotavo šias žaidynes dėl SSRS intervencijos Afganistane – įgyvendinto jame valstybinio perversmo.