Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems vyrams ir buteliui, vykusių šalia esančiame sodelyje, teko stebėti iš savojo balkono – atskiros knygos neužtektų aprašyti, bet pėdinam pro 93-ajame įsikūrusią siuvyklą, iki bene garsiausio Antakalnio „gale“ buvusio objekto – „sifonkės“. Tokį pavadinimą ši garsioji „įstaiga“ gavo dėl gazuoto vandens sifonų pildymo įrangos: įėjus pro duris, po dešinei sienoje buvo langelis, pro kurį paduodavai darbuotojui sifoną ir apsispręsdavai, kiek šimtgramių sirupo bus gazuotame vandenyje, tuomet sifoną statydavo į specialų įrenginį – jį matydavai – ir užpildydavo saldintu prigazuotu vandeniu. Oi, koks skanumėlis. Na, o svarbiausios „sifonkės“ prekės – stiprieji gėrimai – pertvarkos epochoje, Gorbačiovui ėmus nevykusiai kovoti su tragiškais alkoholizmo mastais, jau nuo vidudienio surikiuodavo eilę nuo 95-ojo namo iki pat Oginskio gatvės – toks vaizdas buvo įprastas kelerius metus, apipintas ankedotais, kurių vieno personažu yra pats Gorbačiovas, nenoromis padėjęs girtuoklėliui įsigyti ne vieną, o net du butelius „baltos“. (Nuotraukoje viršuje: sovietinių funkcionierių gydymo kompleksas Antakalnio g. 124.)
Jų buvo gausiai pabarstyta Sapieginėje, tačiau vienas po kito, net patys drūčiausi, užleido vietą daugiabučiams, o jiems iš paskos traukėsi ir ištikimos palydovės – vandens kolonėlės. Ilgainiui Lentupio gatvėje, įsispraudęs tarp „chruščiovkių“, liko vienas išskirtinis ir įdomus medinukas, dabar žymimas Oginskio gatvės 17-uoju numeriu. Pamenu, kaip išėję į balkoną, maniškiai svečiai gėrėdavosi tuomet dar žalumos neužspaustu, didžiulį balkoną-lodžiją turinčiu mediniu namu, o sutemus galėdavai pamatyti rusenančią ugnelę: tai namo gyventojas rūkydavo balkone, atsirėmęs į tvirtą medinę koloną. Nedideliame kiemelyje, aptvertame tinkline tvora, augo fantastiškos alyvos, kurių kvapo, rodos, buvo visas aplinkinis oras prisigėręs, o vaiskiomis vasaros naktimis sodelyje taip grodavo svirpliai, kad juos nustelbti pajėgdavo tik kitame sodelyje – tarp gretimų triaukštės ir dviaukštės „chruščiovkių“ – koncertuodavę svirpliai-konkurentai. Po kurio laiko dalis namo sodelio buvo paskirta naujos statybos vienbučiui, ir išdidaus medinuko gyvybinė erdvė aptirpo. Gi po 1990-ųjų kovo, vienu metu medinuką puošė nedidelė apvali lentelė „valstybės saugomas…“, bet ir ji nepajėgė apginti senolį nuo gūdaus mąstymo būdo, kai paveldas, išskirtinumas, senovinis šarmas tampa abstrakčiomis sąvokomis, o metrai, kubai bei „navaras“ – labai konkrečiomis ir mielomis. Kaip ten bebūtų, be žongliravimo paveldu esančių vertybių sąrašu, medinuko likimas nebūtų toks liūdnas. Sakydamas „sudie“ viso aplinkinio rajonėlio įdomybei ir buvusiai puošmenai – jau kurį laiką medinukas yra apleistas, bet dar nenuniokotas – nesiimu žavėtis jo skriaudėjų žingsniais: vargu ar juos lydi šviesa ir tiesa, o štai „laisvės“ nuo atsakomybės ir elementaraus padorumo tikrai nestinga.
Medinukas Oginskio g. 17 kadaise buvo įrašytas į paveldo sąrašą, tačiau mįslingai iš jo dingo ir liko pasmerktas nugriovimui.
Medinis Vilniaus paveldas nyksta akyse, ir yra be gailesčio naikinamas.
Trumpam pereikim gatvę, ir kyštelkim nosį į „specligoninės“ (Ketvirtosios valdybos respublikinės ligoninės) kiemą: šalia nedidelio parkingėlio stiebiasi sovietinis agitacinis transparantas, o štai nuošalesnėje vietoje, arčiau tvoros, įsikūrusi tikrai daili dekoratyvinė skulptūra „Moteris“, prigulusi ant trijų tamsiai pilko akmens luitų postamento. Skulptūros medžiaga – estiškas dolomitas, moteris pavaizduota gana pikantiškoje pozoje: pusiau prigulusi, sulenkusi kojas ir pakėlusi galvą. Įdomiai pakeistos kūno proporcijos: galva sumažinta, kūnas – sustambintas. Tai skulptoriaus Vlado Vildžiūno išmonė ir kūryba, atsiradusi ligoninės teritorijoje 1967 m. Šiek tiek statistikos apie pačią ligoninę: sklypas net 9,2(!) ha, dviejuose stacionaro korpusuose yra po 120 lovų, polikliniką su stacionaru jungia fizioterapijos ir ligonių priėmimo korpusai, komplekse yra ir hidroterapijos korpusai, skalbykla, net šarvojimo salė… Polikliniką, stacionaro korpusus ir ūkinę dalį jungia tuneliai, ligoninė statyta trimis – 1966, 1974, 1983 – etapais, vėliausiai pastatytas hidroterapijos korpusas (artimesnis degalinei) su dengta galerija. Tad sovietiniai funkcionieriai savo gydymu buvo pasirūpinę.
Sovietinių bonzų bei jų klapčiukų gydymo kompleksui lėšų negailėta.
Pėdinam toliau, ir 97-ajame randame puikų knygyną „Atžalynas“, nuo pat įėjimo durų užburdavusį magišku naujų knygų kvapu 
Propagandinė rašliava, kaip ir priklauso, buvo eksponuojama prie įėjimo durų, po dešinei, tik nieko ji nedomino, kol mokytojai savanoriškai-priverstinai nurodydavo nusipirkti Brežnevo(?) rašytas knygiūkštes, postringaujančias nebūtus ir neįtikimus dalykus: jas dar aptardavome mokykloje, nors ir nei vienas nebuvome perskaitę. Pasisukioję nedideliame, jaukiame knygyne, dumiam laukan ir pasigrožim jo neeiline, išraiškinga ir meniška iškaba, tuomet paėjėsim iki 99-ojo, kurio rūsyje buvo viena pirmųjų legalių svarmenų kilnojimo salių – „kačialkų“, o tarp 97-ojo ir 99-ojo esantis kalnelis, šalia laiptų iki Medžiotojų gatvės, buvo pamėgta visų keturių – 93-ojo, 95-ojo, 97-ojo ir 99-ojo – namų vaikų čiužinėjimo su rogėmis vieta. Visgi statyti sniego pilis ir kariauti gniūžčių („sniečkių“) karus bei žaisti ledo ritulį vaikai rinkdavosi į manojo, 93-ojo, kiemą. Dirstelkim pro pusrūsio langą į „kačialką“ – dunksi drūtų vyrų kilnojami svarmenys – o išpopuliarėjo ši vieta devintojo dešimtmečio vidury, ėmus kurtis (tikriau – legalizuotis pogrindiniams) kooperatyvai, kartu su jais atsirado ir plačiapečių vyrukų kompanijos, aktyviai „šefavusios“ kooperatorius, tad „kačialkos“ tapo būtinos, norint palaikyti įspūdingą globėjų fizinę formą. Na, o kelionę po Antakalnio praeitį tęsim jau netrukus.
Senosios dokumentikos stopkadre – Antakalnio g. 93-ojo namo gyventojai laukia šiukšliavežės.
Apsilankyti vilniškio Antakalnio praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
