Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas

Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų gera kompanija ir pozityvus nusiteikimas, tuomet ir sovietmečio atgarsiai suskambės kitomis – tikroviškesnėmis ir įvairesnėmis – gaidomis. Šįvakar kviečiu jus sukirsti Kijevo kotletą viename populiariausių Lietuvos kavinių-restoranų – vilniškėje „Neringoje“ – kur dar ir puikų džiazą gros. Mes gi pasigrožėsim XIX a. name įrengtos kavinės interjeru, o gurkšnodami kavą, sužinosim sovietmečio menininkų dviejų iškilių darbų ypatumus.

Vienas reikšmingiausių temperinės sienų tapybos darbų, ryškiai atspindintis vaisingą architektų ir dailininkų bendradarbiavimą, įrengiant pirmuosius visuomeninius interjerus, yra Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba Vilniaus „Neringos“ didžiojoje salėje (architektai A. ir V. Nasvyčiai, 1959 m.). „Neringos“ architektūra leido dailininkams sukurti sudėtingą tapybos kompoziciją, kuri užima tris didžiosios salės sienas.

Epiškai traktuodami populiarią legendą apie Neringą ir Naglį, dviejose salės sienose dailininkai vis didina dramatinę įtampą. Centrinėje sienoje ji pasiekia kulminaciją, ir perauga į baigiamąją Naglio kovos ir pergalės sceną. Gėrio pergalė prieš blogį – tokia pagrindinė kompozicijos idėja. Autoriams pasisekė atskleisti ne tik nepakartojamą legendos grožį, bet ir humanizmą, gilų liaudies legendos apie Neringą ir Naglį turiningumą. Puikiai žinodami dekoratyvinės tapybos specifiką, autoriai nelaužo sienos plokštumos iliuziniu, giluminiu vaizdu, bet, pasirinkę plokštuminį, apibendrintą figūrų traktavimo principą, savitai stilizuotą ir ekspresyvų piešinį, dekoratyvų spalvinį sprendimą, pabrėžia plokštumos tektoniką. Tapybos koloritas, pagrįstas gelsvų ir mėlynų tonų deriniu, primenančiu pajūrio smėlio ir jūros spalvas, harmoningas, skaidrus ir giedras. Tapyba čia yra ne architektūros puošmena, bet vienas pagrindinių interjero komponentų, formuojantis jo erdvę ir emocinę nuotaiką, įprasminantis kavinės pavadinimą.

Skulptoriaus Juozo Kėdainio sukurtas bareljefas „Neringa“ yra mažojoje kavinės-restorano salėje, galinėje sienoje, kuri apdailinta medinėmis juostelėmis. Netaisyklingos formos gipso plokštėje (2×3 m) vaizduojamos dvi besiilsiančios moterys, pajūrio peizažo fragmentai. Piešinys sukurtas reta pjaustyto gipso technika. Išskobtos piešinio linijos kuria įvairius, nekontrastingus šviesos šešėlius. Asimetriškas plokštės siluetas, lenktas kontūras, bareljefo kompozicija puikia dera su salės interjero linijomis.

„Neringa ir Naglis“ dengia trijų didžiosios salės sienų plokštumas. Fonas plokščias, vientisas: per visas sienas eina banguotos juostos (viršutinė – šviesaus kobalto, apatinė – geltonos ochros spalvos), sąlygiškai vaizduojančios jūrą ir smėlį. Tose juostose pavaizduoti kiti kompozicijos elementai: apibendrinto piešinio, stilizuotų formų didelės milžinų Neringos ir Naglio bei daug mažesnės žvejų figūros, slibinas, laivai. Jie išdėstyti lygiais tarpais, ritmiškai sutankinti arba išretinti. Atskirų scenų figūrų pozos perteikia skirtingą nuotaiką. Koloritas šviesus ir harmoningas, fono spalvų derinį papildo gelsvos, samaninės, žalsvai pilkos, ryškesnės rudos spalvos. (~1959-1960 m.)