Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru, kuriame visuomet rodyti populiariausi filmai, čia pasirodydavę savaite vėliau, nei “Lietuvoje”. Kokią gi “Nerį” pamena ją mėgę antakalniečiai, ir kokią išvysime senose nuotraukose?
“Neris” statoma, 6-as deš.
Vytis: „Tuomet, kai buvo atidaryta 1959-aisais, Antakalnio “Neris” galėjo pasigirti ir plačiu ekranu – antrasis plačiaekranis kino teatras Vilniuje – ir erdvia 400 vietų sale, stilinga neonine reklama, jaukiu bufetu ir net kurį laiką trukusiu kontrolierių nebuvimu! Rodyti visi naujausi ir populiariausi filmai, vakariniuose seansuose salė visada būdavo pilna, tačiau tai nesutrukdė 1991-aisiais suremontuotą ir nauja aparatūra aprūpintą kino teatrą prichvatizuoti, nustekenti ir nugriauti: “Neris” buvo bene pirmoji, kritusi kino teatrų nykimo/naikinimo vajuje. O kiek malonių atsiminimų, su ja susijusių…“ Algimantas: „Gyvenau Antakalnyje. Eidavom į ,,Nerį” filmų žiūreti.“ Vitas: „Pirmasis kino teatras man. Manau, kad kokie 1976.“ Povilas: „Per grotuotą tualeto langą paduodavome draugams nuplėštus bilietus. Vienas bičiulis net sugebėjo prajuokinti kontrolierę, kai paklaustas kodėl nuplėšta “kontrolė”, su ryškiai suvalkietiška tartimi paaiškino: “OOgi pribĖĖgOO vYYRukas ir nuplėšĖĖĖ”.“ Jūrius: „Stilingas toks buvo…“ Stefa: „Dažnai eidavom filmų žiūrėt, skambėdavo žalioj stotelėje daina“ Indrė: „Atsimenu, ir abonementą turėjau “ Albina: „Atsimenu, puikūs jaunystės atsiminimai “ Onutė: „Taip, eidavom, žiūrėdavom “ Dalia: „Aš iš kito miesto galo važiuodavau“ Eglė: „Užaugau name už kino teatro (nuotraukose matosi), kinas buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Nė vieno bent kiek pakenčiamo filmo nepraleisdavome.“ Ramūnas: „Kėdės ten buvo tokios “rimtos” – medinės. Sunku jose buvo išsėdeti visą seansą. “ Andželika: „Atsimenu, eidavom, labai gera buvo savo rajone turėti tokią pramogą “ Kęstas: „Daznai eidavau. Kazkodel istrigo filmas ‘san babilono aikste, 20 val.’ “ Lucija: „Begdavome is pamoku i kina o priesais buvo saldainiu parduotuve“ Roman: „Bufetas fainas buvo“ Svetlana: „Pamenu bilietas kainavo 10 kapeikų Bet čia dienos seansas.“ Ieva: „Tuometinė 22 vidurinė pradinių klasių mokinukus pagal abonementą vesdavo kas mėnesį į kažkokius kino seansus.Didesni netoliese gyvenantys vaikai eidavome kas savaitę vos tik pakeisdavo filmų repertuarąNueini į tuometinę Neries parduotuvę buvusią kitoj gatvės pusėje, prisiperki pilnas kišenes saldainių, ir pirmyn į visus kino seansus“ Audronė: „Tik šilti prisiminimaiBūta daugybę kartų“ Paulina: „Man atrodo as ten ziurejau filma ‘Maria Mirabela’ “ Gintautas: „Šito kino teatro klonas išliko Palangoje – “Naglis”.“ Asta: „18 vid. Ne tik pradinukus vesdavo. Visi turejom abonementus ( 1 karta i men. Eidavome ziureti teminio filmo) metu pradzioje atnesdavome 80 kapeiku. Labiausiai istrigo kai buvo pasakos. Ir kazkodel didziojo tevynes karo 40 mecio kino filmu temos“ Monika: „Pamenu kai stovėjo visas liūdnas prieš nugriovimą, mama su nostalgija pasakodavo, ką žiūrėjusi. Pasakojo, kad ir aš spėjau kartą pabūti, bet mažikė, nepamenu, o žiūrėjom su broliu “Na plauk” “ Petras: „Ačiū….buvau primiršęs. Geri prisiminimai.“ Vytautas: „Iš Žirmūnų ėjom į “Nerį” per užšalusią Nerį, kai tikros žiemos buvo.“ Tatjana: „Indiški filmai“ Eleonora: „Labai gerai prisimenu paskutinįjį filmą, kurį mačiau “Neryje” 1989 arba 1990 metais. Tai buvo A. Sokurovo filosofinė drama “Gelbėk ir saugok” pagal G. Flobero romaną “Madam Bovari” . Filmas buvo toks slogus, kad išėjau po jo visiškai apkvaitusi, o kai kurias jo scenas ryškiai prisimenu net po 30 metų. Brr… Niekada jo nesiryžčiau pažiūrėti dar kartą.“ Virgilijus: „mylimiausias kino teatras buvo“ Lilija: „Prisimenu, kaip prisipirkdavom „siemkų“ Antakalnio turgelyje prie dabartinės poliklinikos iš babų po mažą stiklinaitę, jas suvyniodavo į laikraščio “kulioką” ir eidavom į “Nerį” žiūrėti bet ko, ką rodydavo. Tuo pačiu ir „siemkas“ pagliaudydavom.“ Monika: „Ant šitų laiptų, išėjus iš kino, ,,pamečiau,, tėtį. Įsikabinau kažkokiam dėdžiui į pirštą ir ėjau su juo žiūrėdama tik į batus, o kai pakėliau galvą aukštyn…ne tėtis!!! O tėtis šalia stovėjo ir juokėsi sau. Tai man šis prisiminimas tada penkiametei iki šių dienų tą kino teatrą ,,Neris,, primena“ Monika: „O nebuvo ten kažkada kompiuterinės?“ Ingrida: „Atsimenu Buvo šventė nueiti tenais. Kaip gaila, kad to pastato nebeliko.“ Smiltė: „Ne sovietinė čia nostalgija, o mūsų sunaikintos gyvenamosios aplinkos ilgesys. Tarp visų tų ideologinių filmų tikrai buvo ir nemažai gerų, o kino teatras buvo kultūrinis taškas visiems aplinkinių rajonų vaikams (ir suaugusiems). Manau, kad nekeisdami kultūrinių vietų visokiais gym’ais (simboliškai bet tiksliai matomas skirtumas tarp lavinamų kūno vietų), ir nedarkydami susiformavusių gyvenamųjų erdvių beveidžiais stiklo-betono monstrais, dabar gal ir prie šalies vairo turėtume ne bevalius negalvojančius karjeristus, o už šalį atsakingus lyderius“ Oksana: „Oi fainas kino teatras buvo, eidavom su kiemo draugėm kaip į šventę “ Lucija: „I multikus bilietas kainavo 15 kap.“ Augustas: „Atsimenu kadrą iš vaikystės… antrame aukšte, paprastas kambarys, salyte, ir visi žmonės žiūri SPALVOTĄ šilelį, aš tada pirmą kartą mačiau spalvotą televizorių. Man tai buvo didelis įspūdis.“ Gražina: „Geras buvo kino teatras. Aš su malonumu jį prisimenu, o Casino, aišku, kad nebuvau. Tai tik “elitui”.“
“Neris” netrukus po atidarymo.
Po kurio laiko “Neriai” sumontuota neoninė iškaba.
Kadaise itin populiarūs buvo kino – ypač skirto vaikams – abonementai.
Palangiškis “Naglis” – “Neries” antrininkas, išvengęs liūdnos nugriovimo lemties, tad užsukus į jį, galima įsivaizduoti “Neries” vidų.
“Neris” prieš nugriovimą, ~1997 m.
“Neris” 6-ojo dešimtmečio žinyno reklamoje – tokią ją ir priminsime, juk dažnam ji dovanojo galimybę pabuvoti magiškame kino pasaulyje.
Apsilankyti Vilniaus praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
