Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą MTS, ir pamatysime apsčiai visokių kompanijų, veiklų, įrangos ir kt. Tačiau visažinis internetas, net ir pasitelkęs gudrutį google‘ą, nepasakys mums, ką gi reiškė santrumpa MTS Lietuvoje ankstyvuoju sovietmečiu… Jei jau internetas nežino, nukeliaukim į tą MTSą patys.
Mašinų ir traktorių stotis (MTS) buvo valstybinė žemės ūkio įmonė SSRS ir daugelyje kitų socialistinių valstybių, teikusi techninę ir organizacinę pagalbą žemės ūkio mašinoms stambiems žemės ūkio gamintojams (kolūkiams, valstybiniams ūkiams, žemės ūkio kooperatyvams). MTS vaidmuo svarbus buvo organizuojant kolūkius, ir kuriant jų materialinę bei techninę bazę. MTS panaikintos 1958 m., o iki tol vykdė traktorių, kombainų ir kitos žemės ūkio technikos priežiūrą ir remontą, bei nuomojo ją kolūkiams. Vėliau žemės ūkio technika buvo perkelta tiesiai į kolūkius, bet ne nemokamai, o už mokėjimus, o tai tapo pavėluoto šio sprendimo priėmimo priežastimi, nes, Stalino nuomone, įrangos perkėlimas iš MTS į kolūkius galėjo išprovokuoti kolūkių nuskurdimą. Tada MTS buvo pertvarkytos į remonto ir technines stotis, o vėliau – į įmones „Selchoztekhnika“.
Pirmieji traktorių būriai atsirado trečiajame dešimtmetyje pabaigoje. Pirmąja MTS laikoma organizuota 1928 m. Ševčenkos MTS (tuometinis Stepių rajonas, dabartinis Ukrainos Odesos regionas). 1929 m. SSRS Darbo ir gynybos taryba priėmė nutarimą dėl visuotinio MTS sukūrimo, kurio pasėkoje atsirado akcinė bendrovė vadinta „Traktorocentr“. Norėta užtikrinti aukštą technikos priežiūros lygį, ir suteikti kolūkiams mechanizavimo pranašumus, nereikalaujant kapitalinių investicijų. MTS suvaidino svarbų vaidmenį „savanoriškai prievartinės“ kolektyvizacijos procese, nes kolūkių ir kitų sovietinių darinių nenariai jų pagalbos nesulaukdavo.
Būta MTS ir Lietuvoje: sename šeštojo dešimtmečio albume rasime ne vieną propagandinę besišiepiančiųjų nuotrauką, siejamą su MTS – keletą jų atrinkau, tad bandykim pasidairyti, ir pasidalinti įžvalgomis. Na, o mūsų šio vakaro Kelionė į sovietmetį būtų sausoka, jei, žvelgdami į merginas traktoriaus sėdynėje (tai bent sovietinė emancipacija drioksteli!), neprisimintume vienos sovietmečio herojės – legenda padarytos tokios Pašos Angelinos – istorijos, kurios biografija ne tik išskirtinė, bet ir gana simboliškai atspindinti dažnos moters likimą SSRS imperijoje.
Praskovja Angelina, visų vadinta tiesiog Paša, tapo pirmąja traktorininke, pasikinkiusia „geležinį arklį“ – koks buvo jos likimas? Praskovja Angelina gimė 1913 m. Starobeševo kaime, Donecko provincijoje. Jos tėvai buvo graikų kilmės valstiečiai, tad mergina buvo auklėjama laikantis griežtų krikščioniškų tradicijų. Nuo vaikystės Paša buvo „berniukas su sijonu“ – ją traukė ne naminiai moteriški rūpesčiai, o mašinos ir mechanizmai.
Kai į gimtąjį kaimą buvo atvežtas pirmasis traktorius, Pašos džiaugsmui nebuvo ribų: mergina iškart nusprendė, kad taps traktorininke, nors jos šeima tokiam profesijos pasirinkimui nepritarė. Būdama 16-os metų, Praskovja sėkmingai baigė mechanizatorių kursus. Jauna traktorininkė tapo pirmąja moterimi, vairavusia „geležinį arklį“. Po kelerių metų mergina tapo traktorių vairuotojų-moterų komandos brigadininke. Pirmąjį arimo sezoną brigada baigė šauniai – merginos planą viršijo du kartus. Netrukus Praskovjai buvo suteiktas garbės vardas „Puiki traktorininkė“, o laikraščiuose pasirodė jos nuotraukos. Tačiau šlovė Praskovjai laimės neatnešė. Veikiau ji tapo sunkia našta, kuri ją slėgė. Praskovjos vyru buvo Sergejus Černyševas, atvykęs į Donbasą dirbti partinį darbą. Tačiau netrukus šeimoje prasidėjo konfliktai, nes Černyševas visada buvo savo žmonos šešėlyje, ir pavydėjo jai žinomumo bei šlovės. Sutuoktinių santykiai visai pabjuro, kai Sergejus tapo priklausomas nuo alkoholio, ir būdamas neblaivus net bandė su Praskovja susidoroti. Tada Praskovya ryžosi skyryboms, pasiimdama vaikus: traktorininkė turėjo keturis vaikus, vienas jų buvo įvaikintas.
Praskovja retai skundėsi savo sveikata, tačiau ji netikėtai ėmė sparčiai prastėti: moteris skundėsi kepenų skausmu, po apžiūros gydytojai diagnozavo kepenų cirozę, atsiradusių dėl nuolatinio sąlyčio su tepalais. Operacija neišgelbėjo Praskovjos, ir 1959 m. Paša Angelina mirė, jai tebuvo 46-i metai.
Vargu, ar nuotraukose matomos naivokos merginos žinojo liūdną Pašos Angelinos likimą, apsispręsdamos tapti traktorininkėmis, visgi ilgainiui įsitvirtino tik vyro-traktoristo įvaizdis ir samprata, ir žodis „traktorininkė“ nebūdavo net minimas.
Jaunoji traktorininkė, Leipalingio MTS (Veisiejų raj.) (V.Stanionio nuotr., 6-as deš.)
Alytaus MTS (V.Stanionio nuotr., 6-as deš.)
Šeštojo dešimtmečio nuotraukoje šypsosi Alovės MTS (Daugų raj.) traktorininkas Stasys Stanulionis. V.Stanionio nuotr.
Traktorininkų varžytuvės, 7-as deš. (Nežinomo autoriaus nuotr.)
