Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai laikmetį, patys galėtų pateikti dešimtis pavyzdžių šiurpios nelygybės tarp sovietinio „elito“ ir absoliučios daugumos piliečių, kurie buvo ne tik įvairiausiais būdais kvailinami, bet ir nuolatos apvaginėjami. Pirmiausia pasidairykim į sovietinio „elito“ gretas: kokie gi susnos jose trynėsi, kokiomis gerybėmis jie nuodojosi? Piramidės viršuje į sitvirtinę partiniai funkcionieriai – pradedant nuo SSRS kompartijos politinio biuro bei kompartijos centro komiteto, ir baigiant vietiniais – vadinamųjų „sąjunginių respublikų“ aukščiausiais partiniais šulais. Dažnas lietuvaitis jau ir nebežino arba nebepamena, kad Vyriausybės rūmuose anuomet tarpo komunistų partinio elito šulai – lietuviškasis kompartijos centro komitetas, o senoviniame pastate Gedimino pr. 7 buvo įsikūrę Vilniuje tvarkęsi partiniai funcionieriai, priešais klestėjo komjaunimo – partinių šulų būsimos pamainos – centro komiteto pūzrai.
Antrajame sovietinės gerovės siurbėlių sluoksnyje atrasime žemesnio lygio partinius biurokratus – kiekviename mieste būta „partkomo“ – kompartijos komiteto – o kur dar gausybė pirminių partinių organizacijų įmonėse nei įstaigose vadukų, kur dar komjaunimo komitetų popiergraužiai ir kiti dykaduoniai! Visų paminėtų niektauzų gerbūvį, o ir pačios sovietinės-lagerinės sistemos gerbūvį uoliai prižiūrėjo sarginiai režimo šunys – sovietiniai saugumiečiai-kagėbistai, kuriems irgi tekdavo riebūs kaulai nuo dosnaus valdžios stalo. Taigi, šiuos peslius ir rasime trečiajame sovietinio „elito“ sluoksnyje. Galų gale, turime paminėti ir partinį bilietą kišenėje šildančius įmonių bei kolūkių (nežinančius, kas tai yra, nušviesiu – savita baudžiavos forma XX amžiuje SSRS) vadovai bei pirmininkai, kuriems tekdavo įvairių įvairiausios privilegijos bei gėrybės, paprastam piliečiai nebent prisisapnuodavusios.
Įpratę prie nūdienos, kai pakanka turėti pinigėlių, ir gali mėgautis materialiaje būties puse, kiek įmanydamas – pirkti būstus, automobilius, sodybas, keliauti kur tik akys užmato – nebesusigaudome, kad visos šios privilegijos, net ir elelmentarios buities prekės (gardesnis maistas ar dailesnis baldas) anuomet buvo tik vadinamajam „elitui“ pasiekiamos. Absoliučiai daugumai “laisvosios” šalies piliečių tekdavo tenkintis itin kuklia buitimi, ankštu ir nepatogiu būstu, o kelionė net į kurią nors Rytų Europos, anuomet vadintos „socialistiniu lageriu“ (koks simbolinis pavadinimas!), būdavo bene valdžios skirta dovana ar pamaloninimu. Daugybę metų taupęs automobiliui žmogus dar turėjo gauti – arba perpirkti iš kurio nors „elito“ laimingojo – paskyrą automobilio pirkimui, nors sovietinių transporto priemonių kokybė bei „komfortas“ būdavo vargani, o ir techniniu atžvilgiu gūdžiai pasenę.
Taigi, mieli keliautojai Lietuvos praeitin, galėtume po truputėlį apibendrinti mūsų realiai matyto sovietmečio grimasas: jokios valdžios „darbo žmonių deputatų tarybos“ neturėjo, nes ji buvo partinių funkcionierių rankose, tad pats teiginys apie „tarybų“ valdžią, „tarybų“ respublikas yra visa savąja esme melagingas ir klaidinantis, kaip ir nuvalkiota frazė „esame visi lygūs“, tik vieniems buvo statomi puikiausi būstai ramiose pamiškėse, o kiti glaudėsi ankštuose, nepatogiuose ir paskubomis pastatytuose „bloknamiuose“, kuriuos priiminėjusioms komisijoms dosniai užpildavo akis šiurpų broką (itin prastą „kokybę“) palikdavę statybininkai. „Lygioje tarp lygių“ (sovietinio Lietuvos himno frazė) „lygesni“ sovietinio elito nariai apsipirkdavo tik jiems skirtose parduotuvėse bei gaudavo importinių maisto produktų rinkinius, o „lygūs“ piliečiai stovėdavo keletą valandų eilėje, kad prie Naujuosius galėtų nusipirkti porą kilogramų žalių it kaktusas bananų. Taigi, apie jokį „socializmą“ – socialinį teisingumą – negali būti nei kalbos.
Visgi, savąją kelionę sovietmečio tikrovėn mes baigsime pakilia, garbinga gaida, pasitelkdami vaizdingą pavyzdį: du vyrai rungėsi bėgime, vilkėdami itin skirtingą aprangą. Pirmasis dėvėjo „Adidas“ sportinį kostiumą bei avėjo „Puma“ sportbačius, antrasis gi buvo aprengtas kariška miline, avėjo aulinius batus-„kerzus“, o ant nugaros jam kabaldavo pusšimčio kilogramų kuprinė. Kuris vyrų pirmasis įveikė distanciją, turbūt nė nereikia minėti, bet finišą kirto ir tas, kurį sovietinė tikrovė vertė vilkti sunkią naštą bei dėvėti atgrasius rūbus. Taip ir Lietuvos žmonės: vargo skurdžios sovietinės buities pančiuose bei melagingos ideologijos žabangose, tačiau sugebėjo gražinti ir stiprinti savo gimtinę, puoselėti bočių dovanotą kalbą ir kultūrą, išsaugoti žmogiškąjį padorumą bei orumą iki pat gaivališko Atgimimo laikotarpio, kuriame teko ir atkurtą valstybingumą ginti gyvuoju žmonių skydu. Engti ir žeminti sovietinio elito, Lietuvos žmonės prisitaikė prie nuožmaus ir veidmainio režimo, tačiau niekuomet nesusitaikė su jo „amžinumu“.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
