Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų portale iš pat ryto sužinosite, kas gi Lietuvoje – o ir visame sviete – sugriuvo, sudegė, paskendo, lūžo, žuvo ir t.t., ir pan.: „avarijoje mažiausiai… žmonių žuvo“. Rodos, naujienos autoriai mėgaujasi galimybe pranešti apie kuo drastiškesnį nelaimės mastą, jau įsivaizduodami išsiplėtusias skaitysiančiojo akis. Kadaise, kai kalėjusiems sovietų imperijoje piliečiams buvo teigiama, kad septynmyliais žingsniais artėjame prie „brandaus socializmo“, o ir komunizmas ne už kalnų, bet koks negatyvus nutikimas buvo atkakliai slepiamas nuo visuomenės. Tokio uždarumo priežastys buvo kelios: ne kažin kiek galvota apie ekologiją, tad ir gamtos tarša neturėjo rūpėti visuomenei, partiniai funkcionieriai prisibijojo gauti iš valdžios per kuprą už nelaimes sąlygojusį aplaidumą, „didžiojoje tarybinėje tėvynėje“ negandų, atseit, buvo tiek mažai, kad jos nublankdavo prieš iškilius „tarybinės liaudies“ laimėjimus, tad kam čia kapstytis po visokį negatyvą. Šįkart keliausime praeitin tam, kad įsitikintume, kokius šiurpius įvykius kruopščiai slėpė sovietinė propagandinė žiniasklaida, tik trumpa žinute laikraščio paskutiniame puslapyje paminėdavusi rezonansines nelaimes, piliečių ausis pasiekdavusias „sarafaninio radijo“ – tikrovę smarkiai iškraipančių gandų – pagalba. Sąvoka „viešumas“ atsirado tik sovietmečio saulėlydyje, 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kai susivokta, jog slapukavimas/uždarumas yra puikus aplaidumo ir abejingumo bičiulis, trukdantis šalinti potencialių nelaimių priežastis.
Apie geležinkelio avariją Žąslių geležinkelio stotyje jau esu jums pasakojęs viename naujienų portale, tačiau skaudžios 1975-ų nelaimės pasekmės – sužalota arba žuvo arti šimto keleivių – nublanksta prieš 1989-ų birželio 4-ą įvykusią katastrofą. Netoli Aši miesto (Baškirijos autonomijoje, Rusijoje) prasilenkiant dviems keleiviniams traukiniams, vežusiems 1300 keleivių, sprogo dauboje susikaupusios dujos, nutekėjusios iš dujotiekio Sibiras-Uralas-Pavolgis. Sprogimo priežastimi galėjo būti net ir pro traukinio langą išmesta neužgesinta nuorūka, o smūgio jėgos būta tokios galingos, kad ji nuvertė sąstatus nuo bėgių. Sprogimo banga išdaužė langų stiklus už keliolikos kilometrų, o gaisro dūmų stulpas buvo matomas iš keliasdešimties kilometrų atstumo. Nelaimę tyrusi komisija nustatė, kad dujotiekį eksploatavusieji specialistai matė, kad jame mažėja dujų slėgis – toks faktas suponavo aiškią nuotėkio tikimybę – tačiau neieškojo defekto vietos, o tik papildomai didindavo slėgį, kad vamzdynu būtų tiekiamas numatytas dujų kiekis. Nusikalstamas aplaidumas kainavo gyvybes bemaž 600 keleivių (t.t. 200 vaikų) bei sąstatų darbuotojų, dar tiek pat buvo sužalota, tad iš 1400 vykusių sąstatais nenukentėjo tik porą šimtų žmonių. Vėliau vykęs teismas kaltuosius nubaudė itin švelniai, o pusė jų atsakomybės išvis išvengė. (Nuotraukose viršuje ir apačioje – geležinkelio avarijos 1989-ų birželio 4-ą vieta.)
Keistai lemtingas sutapimas, kad lygiai prieš metus iki minėtos katastrofos, geležinkelyje įvyko skaudi nelaimė prie Arzamaso (miestas Žemutinio Naugardo (anuomet vadinto Gorkiu) srityje, Rusijoje). Šeštadienio rytą, apie pusę dešimtos, krovininis traukinys Nr.3115, be kitų krovinių, vežė per geležinkelio stotį „Arzamasas-1“ ir 120 tonų sprogmenų kalnakasybos įmonėms. Sudetonavus sprogmenims, įvyko galingas sprogimas, sugriovęs 150 namų ir palikęs be pastogės 800 šeimų. Nelaimės metu žuvo virš 90 žmonių, įvairaus sunkumo sužeidimus patyrė dar 800. Apgadinta geležinkelio stotis, ketvirtis kilometro geležinkelio vėžės, pažeistas dujotiekis, sunaikintos elektros pastotės ir jos perdavimo linijos, skirtingo masto žalą patyrė bemaž 160 įvairios paskirties visuomeniniai objektai. Apie sprogimo galią galima spręsti pagal jo vietoje atsiradusių duobių matmenis: vienos gylis 3,5 mero, o skersmuo 26, kitos gylis 4,5 metro, o skersmuo net 76 metrai. Tyrimo metu nuspręsta, kad nelaimės priežastimi galėjo būti neteisingas sprogmenų sukrovimas, tačiau kabintasi ir prie kitos – sabotažo – versijos: atseit, tai galėjo būti sąmoninga diversija, siekiant išbalansuoti sovietų imperijos „stabilumą“, kuris ir taip jau siūbavo į visas puses. (Nuotraukoje apačioje – avarijos 1988-ų birželio 4-ą vieta.)
Viena skaudžiausių sovietmečio tragedijų įvyko kitoje transporto srityje – upių. Sovietinio sąstingio apogėjuje – 1983-ų birželio 5-ą, t.y. prieš penkerius metus iki nelaimės Arzamase, ir prieš šešerius iki kitos katastrofos geležinkelyje – kruizinis šilumvežis (motorlaivis) „Aleksandras Suvorovas“ plaukė Volgos upe (Rusija) iš Rostovo prie Dono į Maskvą. Laive būta bemaž 450 žmonių, įskaitant aptarnaujantį personalą ir šilumvežio komandą. Plaukdamas visu greičiu, apie pusę dešimtos vakaro laivas įsirėžė į Uljanovslo tilto per Volgą šeštąjį tarpatramį, nors turėjo plaukti po trečiuoju. Nuo smūgio į tilto konstrukcijas visas ketvirtasis šilumvežio denis, kuriame šiltą vasaros vakarą ir buvo dauguma keliavusiųjų, buvo pjaute nupjautas. Laivą valdę upeiviai žuvo, o štai kapitonas išsigelbėjo, nes tuo metu ilsėjosi savo kajutėje, tad buvo tik sužalotas. Smarkaus smūgio į tiltą pasėkoje buvo sunaikinta kino salė, kurioje tuo metu buvo apie 200 žmonių. Avarijos metu tiltu važiavo krovininis traukinys, kuris parvirto, ir iš vienuolikos vagonų ant šilumvežio ėmė kristi rastai, anglis, grūdai. Tik lemtingo atsitiktinumo dėka nenukrito laivan degalų cisterna, pakibusi ant tilto konstrukcijų, tad buvo išvengta gaisro. Visgi katastrofos pasekmės ir be gaisro buvo šiurpios: žuvo beveik 180 žmonių (t.t. keli įgulos nariai), dar 50 žmonių buvo sužalota. Iki šiol kyla pagrįsti įtarimai, kad aukų ir sužeistųjų skaičiai buvo valdininkų smarkiai sumažinti, nes avarijos dieną šilumvežis buvo perkrautas – juo plaukė gerokai daugiau žmonių, nei skelbia oficialioji statistika, tad aukų galėjo būti dukart daugiau, tad dar mėnesį upėje išplaukdavo žuvusiųjų kūnai. (Nuotraukose viršuje ir apačioje – suknežinti 1983-ų birželio 5-os katastrofoje krovininio sastato vagonai ant tilto.)
Skaudi nelaimė dėl nusikalstamo aplaidumo sovietmečiu įvyko šiandieną besigrumiančios su užpuolikais Ukrainos teritorijoje. „Juoduoju pirmadieniu“ praminė kyjiviečiai 1961-ų kovo 13-ą, mat tądien Kyjivo rajoną Kurenivką užtvindė purvo lavina, pralaužusi pylimą. Ilgą laiką kelių plytinių gamybinės atliekos buvo pilamos į karjerą, kurį buvo privalu atitverti tvirtas pylimas, tačiau vietoj gelžbetoninio tiesiog supiltas gruntinis. Skysta smėlio ir molio mišinio masė buvo besaikiai pilama į karjerus, nepaisant daugelio saugumo reikalavimų, tad dar keletą metų prieš 1961-ų tragediją purvino vandens srautai jau ėmė semti apylinkes. Gyventojų skundai buvo ignoruojami, o skysta gamybinių atliekų masė toliau besaikiai pilama į karjerus. Kovo tryliktąją pylimas buvo pralaužtas, ir daugiau nei šešių metrų purvo banga užliejo apylinkes, naikindama namus, pasigleždama transportą ir žmones, kurių dažnas žuvo dėl nutrenkimo elektra, o keliolika sudegė bangos parverstame autobuse. Pusvalandį plūdusi purvo masė sugadino dujotiekį, kanalizaciją, elektros tiekimą, kuris dėl aplaidumo nebuvo iškart išjungtas. Iki vakaro nuo stogų ir per viršutinių aukštų langus pavyko sraigtasparniais išgabenti apie 900 žmonių, 300 būstų tapo nebetinkamais gyventi. Tyrimas atskleidė grubius statybos ir saugumo normų pažeidimus, sąlygotus ir aplaidumo, ir besaikio gamybos apimčių vaikymosi. Žuvo 150 žmonių, dar tiek pat sužaloti: kad žinia apie skaudžią nelaimę nepaplistų, buvo išjungtas tarpmiestinis telefono ryšys, ant žuvusiųjų antkapių drausta rašyti mirties datą, o apie katastrofos mastus viešai kalbėti imta tik po trisdešimties metų. (Nuotraukose viršuje ir apačioje – katastrofos 1961-ų kovo 13-ą vaizdai.)
Nebešiurpinsiu jus faktais apie skaudžius sovietmečio nutikimus, liudijančius ne tik stulbinančius abuojumą, apsileidimą ir betvarkę, bet ir sovietinės sistemos uždarumą, slapukavimą, aklą tikrovės slėpimą. Belieka pasidžiaugti, kad šiandieną tokių ydų pasitaiko vis mažiau, ir žiniasklaida tam smarkiai pasitarnauja viešumu.
Išvysti istorijos atgarsius mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
