Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus – Antaną Šabaniauską ir Antaną Dvarioną – minėjome praeitą kartą, o šįsyk prisiminsime Stepo Graužinio bei Danieliaus Dolskio talentus.
Tenoras Stepas Graužinis „mažojoje scenoje“ pasirodė ketvirtame dešimtmetyje, atlikdavo ne tik populiariuose kino filmuose skambėjusius šlagerius, bet ir demokratinio turinio melodingas dainas, nesibodėjo lietuvių liaudies dainų. Graužinis gimė vilniškio batsiuvio šeimoje pirmąją 1910-ų dieną. Stepui būnant šešiolikos, šeima persikėlė į gimtąjį tėvo kaimą Pusnę netolise Giedraičių. Visa Graužinių šeima buvo muzikali ir balsinga, tad pramokęs smuikuoti, Stepas ėmė groti orkestruose ir dainuoti choruose. Giedraičių vargonininkas Antanas Makačinas – garsiojo kompozitoriaus Teisučio Makačino tėvas – tapo pirmuoju Stepo Graužinio muzikos mokytoju. Graužinis pats vargoninkavo Bijutiškėje, o vėliau perėmė išvykusio Antano Makačino pareigas pačiuose Giedraičiuose, spėdamas dar ir progimnazijos chorui vadovauti.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Graužinis įstojo Kauno konservatorijon, į Juozo Gruodžio kompozicijos klasę, tačiau studijas teko nutraukti dėl materialinių keblumų. Estrados scenoje Graužinis ėmė konceruoti Jono Byros suburtame kvartete, o 1936-1941 m. pats vadovavo šiam kolektyvui. Pasitaisius piniginiams reikalams, Graužinis atnaujino studijas konservatorijoje, ir 1942-ais baigė dainavimo klasę. 1938-ais metais Graužinis Rygoje įdainavo kelioliką plokštelių: pirmuosius įrašus firmoje „Bellacord“, akomponuojant vietiniam lengvosios muzikos orkestrui. Berlyne įdainavo keletą šlagerių, o Londone įrašė lietuvių liaudies dainas, akomponuodamas sau fortepijonu, o kartu su Povilu Četkausku akordeonais įgrojo lietuvių liaudies šokius.
“Metropolio” orkestras 1930-ais” dešinėje stovi orkestro vadovas, smuikininkas Moiša Hofmekleris.
Graužinis ne tik atlikdavo estradines dainas, bet ir pats aranžuodavo bei rašė savąsias. Viso Graudžinis parašė keliasdešimt kūrinių soliniam atlikimui, ansambliams, chorui. Tris dešimtis metų Graužinis susiejo su teatru, 1940-ais buvo paskirtas Kauno muzikinės komedijos teatro chormeisteriu, o 1944-1970 metais dirbo Kauno muzikinio teatro dirigento pareigose, diriguodamas daugiau nei dvidešimčiai operų bei operečių. Įvairiapusis menininkas – dainininkas, pianistas, vargonininkas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas, saviveiklinių kolektyvų organizatorius ir vadovas – anapilin iškeliavo 1985-ais Kaune. Prisiminsim žymiausius Stepo Graužinio atliktus estradinius kūrinius: jo paties „Nuvytusias alyvas“, kartu su Naikausku sukurtą „Prisimink, mažyte“, Bodajaus „Galbūt, nemoku aš mylėt“, R.Štolco „Tik neverk!“, Volknerio „Skambėk, dainele“, Himelio „Naktį be mėnulio“, Borgmano „Tango nokturno“. Tiek ir norėjau papasakoti jums apie maestro Stepą Graužinį.
Kaip bebūtų paradoksalu, bet žinomiausia, spalvingiausia ir universaliausia tarpukario estrados asmenybe buvo ne mūsų prisiminti trys puikūs lietuvių tenorai, o vilnietis žydas Danielius Dolskis. Jo asmenybė tokia įvairiapusė, kad paprašysiu daugiau jūsiškio laiko pasakojimui apie šį talentą, kurio įdainuotus įrašus buvo galima gauti dar ilgokai iki Atgimimo laikų – net gūdžiu brežnevinio sąstingio laikmečiu. Anuomet garsus estradinis kolektyvas „Vilniaus aidai“ sovietmečiu buvo ėmęsis perdainuoti Dolskio kadaise atliktus kūrinius – šį vilniškio ansamblio įrašą iki šiol galima aptikti youtube platformoje. Kuris gi nesat girdėję populiariuosius Dolskio „Karišką vaizdelį“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Palangos jūroj“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Lietuvaitę“?
Kuo gi stebina Dolskio neilga, bet intensyvi koncertinė veikla Lietuvoje tarpukariu? Būdamas poliglotas, į Kauną atvyko mokėdamas jau keletą kalbų: lotynų, ivritą, ispanų, vokiečių, prancūzų, italų kalbas. Pramokęs lietuviškai, Dolskis pats ėmėsi versti populiarių užsienio šlagerių tekstus, ir juos atlikdavo „Versalio“ bei „Metropolio“ restoranuose. Grįžtelkim į populiariojo atlikėjo biografiją: Dolskis gimė vilniškio komersanto šeimoje 1891-ais, studijavo anuometėje carinės imperijos sostinėje S.Peterburge, kuriame koncertavo garsiame „Vila Rode“ restorane, o pradėjo muzikinę karjerą Dolskis 1914-ais, koncertuodamas kartu su anuomet nepaprastai populiariu Aleksandru Vertinskiu. Vidutiniškus vokalinius duomenis Dolskis puikiai kompensuodavo savita atlikimo maniera, bet labiausiai – satyriniais monologais-parodijomis. Po bolševikinio perversmo 1917-ais, Dolskis gastroliavo Odesoje, Kyjive, vėliau apsigyveno Rygoje, kur koncertavo su Oskaro Stroko orkestru.
1929-ais Dolskis atvyko į Kauną, ir netrukus ėmė linksminti restoranų publiką tuomet madingais fokstrotais, tango melodijomis, jumoristiniais monologais „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, satyrine parodija „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“. Nors atsiskleisti Dolskiui ir trukdė kalbos barjeras bei smarkokas akcentas, meistriškų interpretacijų įtaigumas visiškai kompensuodavo jo tarties trūkumus. Lietuviams plūstant emigracijon, ypač aktualūs buvo Dolskio kupletai „Su armonika į Braziliją“ bei komiškas vaizdelis „Gegužinė“. Talentingo atlikėjo gyvenimo siūlas nutrūko, jam būnant vos keturiasdešimties: smarkiai persišaldęs, artistas susirgo plaučių uždegimu, ir po kelių dienų pasimirė – tai įvyko 1931-ų gruodžio 3-ą. Nors Danielius Dolskis Lietuvoje pragyveno vos porą metų, nusipelnė didžiulės publikos meilės, neišnykstančios ir šiandieną, tad neveltui kauniškėje Laisvės alėjoje rasite jo skulptūrą: meno kūrinys iškilo priešais buvusį „Metropolio“ restoraną, kuriame estrados fenomenas koncertuodavo, akomponuojant Moišės Hofmeklerio vadovaujamam orkestrui.
Danieliaus Dolskio biografijoje apstu įdomių faktų, tad detalesnę pažintį su jo asmenybe paliksim kitam sykiui, o ši mūsų kelionė į lietuviškosios estrados praeitį baigta, joje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
