Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą – patefoną – būtum radęs dažnuose namuose, nes ne itin brangios plokštelės buvo, o ir smagu tiek lietuvišką estradą, tiek vieną-kitą perleistą užseinio roko grupę pasiklausyti, o kur dar etnografiniai ansambliai ir klasika! Iki šiol uoliai saugomi (bei klausomi!) keli šimtai vinilų liudija, kad „plokštelines“ vilniškiame prospekte ir „liudgiryje“ (vėliau ši persikėlė į Tilto gatvę) lankydavau nuolat, o lankydamasis Kaune, mikliai dumdavau į kauniškę „plokštelinę“ Laisvėje. Dvelktelėjus gorbačiovinės „perestroikos“ (pertvarkos) vėjams, atsileido plieniniai cenzūros gniaužtai, ir vienintelė Sovietų Sąjungoje vinilinių plokštelių leidėja – firma „Melodija“ – parengė ir išleido keturių tarpukario lietuviškos estrados grandų vinilus. Dažnas stengėmės visus juos įsigyti, o D.Dolskio plokšteles nusipirkau net dvi – vieną mainams.
Pirmasis pasirodė Antano Šabaniausko vinilas, tad nuo šio dainininko biografijos ir pradėsim mūsų kelionę į lietuviškos estrados aušrą. Būsimasis estrados pradininkas gimė XX amžiaus pradžioje, 1903-ų gruodžio 20-ą Jurbarke. Jau besimokydamas pradžios mokykloje bei „Saulės“ gimnazijoje, dainavo choruose, atlikdavo ir solines partijas. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje Šabaniauskas gyveno Italijoje, pramoko italų kalbą, ir pažino vokalinės technikos subtilybes, dalyvavo daugelyje koncertų. 1927-ais, būdamas jau brandus dainininkas, Šabaniauskas grįžta Lietuvon ir tampa Valstybės teatro operos choro nariu, atlikdavusiu ir nedideles solines partijas. Nuo 1930-ųjų dainininkas ima reikštis estradoje („mažojoje scenoje“), būdamas vyrų vokalinio kvarteto bei okteto nariu, iki Antrojo pasaulinio karo spėja koncertuoti daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. 1930-1937-ais metais Kaune, Londone ir Kopenhagoje Šabaniauskas įrašė keliolika „Columbia“ ir „His Master‘s Voice“ firmų plokštelių. Lietuvos operos teatre atlikėjas dainavo iki 1950-ųjų, po to koncertavo kartu su Valstybinės konservatorijos kolektyvais. Būdamas jau senjoru, Šabaniauskas grįžta į strados sceną, ir kelioliką metų koncertuoja vilniškiuose „Dainavos“ bei „Šaltinėlio“ naktiniuose baruose, dalyvauja ir dideliuose estradiniuose pasirodymuose. Anapilin dainininkas iškeliavo 1987-ų vasario 9-ąją, palikęs ne tik platų šleifą kūrybos, bet ir pelnęs skirtą lietuviškosios estrados pradininko titulą.
Antanas Šabaniauskas 1936-ais.
Antanas Dvarionas tarpukariu.
Garsiausios Antano Šabaniausko atliktos dainos, akomponuojant „Columbia“ šokių orkestrui, Moišės Hohmeklerio vadovaujamam orkestrui bei Ž.Vudo kolektyvui: H.Borgamano „Tango nokturno“, S.Rombergo „Ar atminsi“ (iš kino filmo „Kartą pavasarį“), J.Banko „Rožės ilgesys“, Č.Biksijaus „Saulėtas rytas“, J.Banko „Spaudos valsas“, A.Vlasto ir A.Goldo „Apgaulinga meilė“, B.Kopferio „Žavingos akys“. Lyrinio tenoro savininkas noriai atlikdavo ir lietuvių kompozitorių kūrinius: S.Gailevičiaus ir S.Santvaro „Rudenį“, lėtą valsą „Siuntė mane motinėlė“, M.Marjanausko ir V.Misiūno „Užmiršt tave, užmiršt“, neišbrokydavo ir lietuvių liaudies dainų. Nuostabaus grožio balsas, praturtintas įgimtu fenomenaliu muzikalumu, kadaise skambėjo koncertų scenose, teatrų scenose, radijo programose, o šiandieną youtube platformoje rasite 1987-ais restauruotus Antano Šabaniausko atliekamus kūrinius.
Antanas Šabaniauskas
Greta Antano Šabaniausko, tenoras Antanas Dvarionas buvo vienu populiariausių tarpukario estrados dainininkų. Dvarionas gimė XIX amžiaus pabaigos Liepojoje, 1899-ų balandžio 25-ą gausioje instrumentų derintojo ir vargonininko Antano Dvariono šeimoje, kurio visi vaikai tapo muzikais (garsiausias jų – kompozitorius, pianistas ir dirigentas Balys Dvarionas). Dvarionas nuo vaikystės svajojo apie dainininko karjerą, tad prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigęs Peterburgo komercijos mokyklą bei studijavęs kalnų inžinerijos institute, kartu mokėsi vokalo paslapčių tuometės Rusijos imperijos konservatorijoje. Vėliau Dvarionas studijavo Leipcigo konservatorijoje, o grįžęs Liepojon, du metus dainavo šio miesto operos teatre. 1920-ais Dvarionas atvyksta į Kauną, kuriame keliolika metų dirba Valstybės teatro operos orkestre, o būdamas talentingu įvairiose srityse žmogumi, net pavaduodavo teatro elektriką. Dvarionas buvo universalus muzikas, puikiai skambinęs fortepijonu, grojęs akordeonu, smuiku, obojumi, kornetu. Apsisprendęs palikti operos teatrą, Dvarionas ėmėsi koncertuoti „Metropolio“ restorane, akomponuojant Moišės Hofmeklerio orkestrui. Dainininkas nesibodėjo atlikti dar negausius lietuvių autorių estradinius kūrinius, dalyvavo Kauno estrados teatro „Varjetė“ programose. 1944-ais paliko Lietuvą ir kurį laiką gyveno Kopenhagoje, vadovavo vietos lietuvių chorui, 1948-ais persikėlė į Kanadą, kurioje po poros metų iškeliavo anapilin.
1989-ais išleistame Antano Dvariono atliekamų dainų vinile išgirsime L.Liachaničiaus „Tu tik tu“, N.Naikausko „Alytę“, J.Benešo „Bučinį“, H.Brauno „Tu priklausai tik man“, J.Peterburgskio „Paskutinį sekmadienį“, J.Benešo „Aš turiu dvi merginas“, V.Groso „Pavasario sapną“ ir kitas populiarias anuometes dainas.
Privalome paminėti ir vieną džiazo muzikos Lietuvoje pradininkų, ištikimą estrados atlikėjų talkininką, Danielių Pomerancą (1904–1981) gimusį Šiauliuose, o 1920 m. įstojusį į kauniškę Juozo Naujalio muzikos mokyklą, kurioje mokėsi pas Izaoką Vildmaną-Zaidmaną. Nuo 1922 m. Pomerancas studijavo Berlyno konservatorijoje, o Vienoje lankė smuiko virtuozo Bronislavo Hubermano meistriškumo pamokas. Berlyne Pomerancas vakarais grodavo kavinėse bei viename populiariausių to meto Europos Mareko Veberio orkestre. 1933-ais grįžęs į Kauną, subūrė multiinstrumentalistų ansamblį, ir tuo smarkiai prisidėjo prie naujo kultūrinio fenomeno – pramoginės muzikos populiarinimo didmiesčio muzikinėje kultūroje. Danieliaus Pomeranco vadovaujami muzikantai dažniausiai grodavo inteligentų ir bohemos pamėgtoje “Konrado” kavinėje. Nacių okupacijos metais Danielius Pomerancas kalėjo Kauno gete, kur kartu su kitu žymiu smuikininku bei dirigentu Moiše Hofmekleriu organizavo 40-ies geto kalinių-muzikantų orkestrą, rengusį solidžias simfoninės muzikos programas. Vėliau Pomerancui teko kalėti Dachau koncentracijos stovykloje, o po karo jis grojo Kauno operetėje, garsiojoje „Tulpės“ kavinėje, gi vėliau – Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. 1974 m. Damielius Pomerancas emigravo į Kanadą, kurioje ir po kelerių metų ir iškeliavo anapilin.
Danieliaus Pomeranco (stovi) vadovaujamas orkestras.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
