Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo ir komforto pasaulėlį, tegul ir sunkiai pasiekiamą. Retsykiais sėsdavau į „antruką“, riedėdavusį link stoties, ir išlipęs „Lietuvos“ stotelėje, pro pamėgtą kino teatrą pėdindavau link stačių laiptų, kad jais užsiropščiau į Naujamiesčio kalvą. Perbėgęs judrią Mindaugo gatvę, kuria iki šiol dieną ir naktį rieda automobiliai link geležinkelio ir autobusų stočių, nerdavau pro plačias ir sunkias dvivėres duris, kaipmat papuldamas išsvajoton ateitin: jie supo mane iš visų pusių, blizgėdami paviršiais, svaigindami naujumo kvapais, akindami stilingomis linijomis, atverdami ir užverdami savąjį vidų, leisdami save paliesti ir atsargiai paglostyti. Maloniai glostė ausis dūzgiančių elektrokrautuvų birzgesys, kasos aparatų tarkšėjimas, ilgose vorose parimusių piliečių šurmulys, sukdamiesi kažin kur traškėjo telefonų diskai, o nosį kuteno šviežios ir sodrios kavos aromatas, slindantis iš įėjimo pašonėje įsikūrusios jaukios kavinukės. Šiame pasaulėlyje, kuris svaigino tiek reginiu, tiek solidžiomis kainomis, ne vienas aš mėgdavau pasibūti ne valandą ir ne dvi, juk čia sklandė lūkesčių ir svajonių fėjos.
Taip, mieli bičiuliai, jūs atspėjote teisingai – šįsyk keliausime ne itin tolimon praeitin, smagiai leisdami laiką vienoje populiariausių – ji nusileisdavo nebent „univermagui“ ir „Vaikų pasauliui“ – Vilniaus parduotuvėn „BALDAI“, pabuvodami ypatingoje atmosferoje, kur ir pildėsi svajonės, ir dužo viltys, ir sukosi didelių pinigų verpetai, plukdydami neatsiejamas sovietmečio grimasas: „blatą“, „deficitą“, kyšininkavimą, prekybininkų atžarumą. Tačiau mūsiškė išvyka praeitin tebūnie atmiešta ne sovietinės tikrovės deguto samčiu, o pozityviais prisiminimais apie Lietuvos baldžių gamintus puikios kokybės bei originalaus dizaino, pagal galimybes funkcionalius baldus ir gaminius. Nevyniodami į vatą, paminėsime ir tuos anuometės tikrovės aidus, kurie šiandieną būtų traktuojami bent jau neetiškais, tačiau į negatyvą negrimsime, ir žvelgsim praeitin pro objektyvumo akinius. Taigi, veriam „Baldų“ duris!
Ten, kur dabar Mindaugo gatvėje yra stambus prekybcentris, sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais veikė Vilniaus „Baldų“ parduotuvė: ji nepatekdavo į reklaminius Vilniaus leidinius, netraukė atvykėlių iš svetur būrius. Tačiau grūsties joje būta netgi daugiau, nei prie žinomiausių turistinių objektų, o Vilniaus gyventojai į šią prekybos Meką vykdavo pakiliai jaudindamiesi, juk būtent čia galėjo išsipildyti svajonė pagaliau įsigyti naują sofą, spintą ar sekciją, kurioms buvo kantriai taupyta ne vieną mėnesį, o kartais ir ne vienerius metus. Baldai nebuvo pigūs, o ir susitaupius, įsigyti baldą neišsyk pavykdavo, juk sovietmetis – visuotinio deficito laikai. Nevisi į šią parduotuvę, beje, vykdavo pirkti baldų: apsčiai būdavo ir tokių, kurie tiesiog norėdavo pasidairyti, pažioplinėti ir pažiūrėti, kaip atrodo truputį gražesnis gyvenimas.
Vilniaus baldų paviljonas-parduotuvė prie Mindaugo ir Ševčenkos gatvių sankryžos iškilo mano gimimo metais – 1968-ais, pastatą suprojektavo Elena Nijolė Bučiūtė – būsimoji garsi architektė, projektavusi ir dešimtmetį statytą Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Parduotuvė greitai tapo vienu lankomiausių objektų Vilniuje, tad joje bent sykį buvo apsilankęs kiekvienas vilnietis. Neskaitant universalinės parduotuvės Kirtimuose, tarp daugelio prekių pardavinėjusios ir baldus, „Baldai“ buvo bene vienintelė sprecializuota baldų, buitinės technikos, kilimų, šviestuvų bei kitų būsto interjero detalių parduotuvė Vilniuje, tad sostinės gyventojai joje lankydavosi ypač dažnai. Dažnas vylėsi, kad „jau šįkart“ norimą baldą tai pavyks rasti, tačiau taip atsitikdavo anaiptol ne visada. Tad kartais apsilankius parduotuvėje apimdavo džiaugsmas, o neretai – apmaudulys, todėl Vilniaus mastu ji buvo vienu iš daugiausia emocijų prikaupusių šiuolaikinių pastatų.
Įėjimas į parduotuvę buvo ties kairiuoju pastato kampu, žvelgiant iš T.Ševčenkos gatvės pusės, architektė toliaregiškai numatė, kad gausus būrys pirkėjų susirinks dar gerokai iki parduotuvės atsidarymo, todėl išilgai visą priekinį fasadą driekėsi kolonada, leidusi įgilinti įėjimą ir tarnavusi prieglobsčiu lyjant ar sningant. Pirmame „Baldų“ aukšte eksponuoti stalai, spintos, sofos, sekcijos ir kiti „vienetiniai“-atskiri baldai, kuriuos kiekvienas galėjo apžiūrėti, atsidaryti, ir, jei Fortūna nusišypsos, tądien nusipirkti. Lietuviški baldai buvo ir gražūs, ir sumaniai suprojektuoti: puikūs dizaineriai, ruošti Dailės instituto, įrodydavo esantys aukšto lygio specialistai. Prekybos salė užėmė tik dalį dabartinio prekybcentrio pirmojo aukšto, o už mūrinės pertvaros būta sandėlių, į kuriuos veždavo baldus tiesiai iš gamyklų bei kombinatų Kaune, Vilniuje, Tauragėje, Jonavoje, Šilutėje, Klaipėdoje, pasitaikydavo ir latviškų baldų.
Antrajame prekybcentrio aukšte – ten, kur dabar veikia daugybė nedidelių parduotuvėlių bei salonų, buvo išdėstyti kambarių apstatymo pavyzdžiai – miegamojo, svetainės, virtuvės baldai: buvo įrengtos pertvaros, kurios skyrė tokius „pavyzdinius“ kambarius. Miegamojo kambario apstatyme galėjo būti dvigulė lova, sekcija, tualetinis staliukas – puikus pavyzdys, kaip sukomplektuoti ir įsirengti kambarį, tačiau buvo vienas „bet“ – baldai buvo brangūs, išties brangūs. Pirkėjų įkarštį malšino ir prie dažno baldo puikavęsi užrašai „Pardavime nėra“ ar „Pagal užsakymą“.
Daugelis baldų buvo gaminama Lietuvoje, nors pasitaikydavo ir rusiškų, latviškų, baltarusiškų, o jugoslaviški, rumuniški ar vokiški prekybos salono nepasiekdavo – „pagal blatą“ būdavo parduodami „lygesniems už lygius“ prekybininkų draugeliams: partiniams funkcionieriams, kagėbistams, prekybinės mafijos veikėjams.
Anuomet baldai buvo projektuojami taip, kad kuo geriau išnaudotų nedidukę sovietinių butų erdvę, tad nieko nestebino bemaž pustrečio metro aukščio spintos, prieškambariai ar sekcijos: būsto kambariai mažiukai, žmonių daug, tad pastačius sekcijinį baldą, nuo jo iki lubų likdavo kokie 10-15 centimetrų, kad tik kuo daugiau daiktų tilptų. Sovietinės normos numatė, kad „lygiam tarp lygių“ žmogui – ne paminėto partinio aparato darbuotojui, o eiliniam piliečiui – pakanka 7 kvadratinių metrų, tad trijų asmenų šeima geriausiu atveju galėko tikėtis dviejų kambarių butuko, todėl būdavo (esamam būste) registruojami kaime gyvenantys seneliai ir kiti gimininaičiai, taip tikintis sulaukti erdvesnio būsto.
Neperseniausiai persikėlę į naują būstą, senojo pirkėjams palikome keliasdešimt metų tarnavusią sekciją „Freda“: nesykį pervežta į kitą būstą, senutė visdar atrodė neblogai, nesulūžo nei vienas lankstas, natūralaus medžio faneruotė išbluko tik vietose, gaudavusiose tiesioginių saulės spindulių, bet patogumu skųstis neteko: būta ir baro su veidrodžiais prie nugarėlės, ir atvirų ertmių knygos susidėti, ir stiklinėmis durelėmis dengiamų dalių indams susidėti. Tiesa, norimą baldą įsigyti nebuvo taip paprasta ,ir to priežastimi nebuvo tik nepajėgi tenkinti augančius poreikius baldų pramonė, ar prekybininkų sumaniai ir nesąžiningai kuriamas baldų trūkumas/deficitas, o didžiulės kainos. Pamenu, kad tėvai už „Fredą“ suplojo, berods, 800 rublių, kai solidus atlyginimas, o dar ir su premija, anuomet buvo kokie 300 rublių, bet „Fredos“ kokybe nusivilti neteko dar ir dėl tvirtų, kietų plokščių, kurios šiandieną jau retenybė: atrodo dailiai, pardavei mikliai, atvežei greitai, o kad baldas „laikosi ant garbės žodžio“ – jau lyg ir ne tavo rūpestis.
Kelionę į lietuviškųjų – ir ne vien jų – baldų šalį pratęsime jau netrukus, o šioje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
