KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai yra? Pagal rašytas ir nerašytas sovietinio gyvenimo taisykles koks keturmetis tikras vyras, pavyzdžiui, niekada nesiskundžia darželio auklėtojai, nesislepia už mamos sijono, už save kovoja visomis keturiomis. Paūgėjęs tikras vyras visus nesusipratimus su bendraamžiais sprendžia ne žodžiais, o bet kam duodamas į liūlį. Dar vėliau toks tikras vyras taikosi į kompaniją vyresniems, anksti išbando nikotiną ir alkoholį, nebijo susidėti su bloga kompanija, skriaudžia silpnesnius už save, keikiasi, tėvo lupamas diržu neišleidžia nė garso, mėgsta iš kitų tyčiotis, blogai mokosi, su visais konfliktuoja, demonstruoja fizinę jėgą, linkęs į agresiją, bet kokia kaina siekia lyderystės, nepaiso susitarimų ir taisyklių.
KĄ ŽINOJOME. Tikras vyras nuo mažens su kiemo draugais žaidžia karą, karstosi po medžius, jo alkūnės ir keliai amžinai nubalnoti, iki išnaktų spardo kamuolį arba duodasi su dviračiu, mėgsta visokius apleistus arba nebaigtus statyti namus, mergaites tampo už kasų, slepia jų daiktus, nori būti vairuotoju, lakūnu, milicininku, žino, kad po mokyklos baigimo turės atlikti pareigą tėvynei – porą metų tarnauti kariuomenėje, jeigu reikės, net ir žus, taps didvyriu, kausis iki paskutinio atodūsio, bet kurį priešą sutrins į miltus.
KO NEKLAUSĖME. Sunku buvo suprasti jaunam žmogui, kodėl gyvenant Lietuvoje tarnauti reikia taip toli nuo namų, bet toks viešas pasiteiravimas galėjo baigtis ir liūdnai. Vaikams ir tėvams animaciniai filmukai, meniniai ir dokumentiniai filmai, knygos, laikraščiai, televizija, šventės, demonstracijos, paradai – viskas buvo nukreipta į tai, kad bet kurio amžiaus vyriškos lyties asmuo pats nekeltų jokių klausimų, deramai įsilietų į socializmo ir komunizmo kūrėjų gretas, žinotų, ką galvoti ir kaip kalbėti, apie ką svajoti, į ką lygiuotis, būtų pasirengęs, jei reiktų, išduoti tėvą ir motiną, tačiau tėvynės niekada.
KO BIJOJOME. O tylūs vaikai, kultūringi, mandagūs, ramaus charakterio, mėgstantys skaityti, piešti ar groti tiek mokykloje, tiek kieme dažnai susilaukdavo patyčių. Dėl šių savybių jie negalėjo būti vadinami tikrais vyrais, todėl buvo kas vadino suskiais, nupiepėliais, lepšiais, žiopliais, išsižiojėliais. Neduok Dieve tais laikais šalia tikrais vyrais vadinamų paauglių būti kuo nors išskirtiniam – išvaizda, gebėjimais, šeimynine padėtimi. Neduok Dieve gyventi tik su vienu iš tėvų, blogomis sąlygomis, asocialioje šeimoje, turėti kokį įgimtą kūnišką defektą, gimti su negalia. Atlėpusios ausys, atsikišę dantys, raudoni (tada sakydavo „ryži“) plaukai, per didelis arba per mažas ūgis/svoris, mikčiojimas, kairiarankiškumas – viskas buvo nukrypimas nuo normos, o tai reiškė tokio jauno žmogaus silpnumą, bejėgiškumą, pažeidžiamumą.
KUO STEBĖJOMĖS. Vasario 23 – iąją mokykloje mergaitės sveikindavo berniukus, kaip būsimus sovietinės armijos kareivius. Tipiškos gėlės – raudoni gvazdikai. Niekas nesuprato tos šventės esmės, bet laukdavo neoficialiosios dalies – su suneštinėm vaišėm, muzika ir šokiais. Iš tų šokių nekas teišeidavo, visi slankiojo pasieniais arba kvailai kikeno. Vargšės įsimylėjusios mergaitės, kurios tikėdavosi, kad JIS pakvies šokti. Kokioje aštuntoje klasėje gal ir taip, bet ne anksčiau…Retas gvazdikas sėkmingai parkeliaudavo iki berniuko namų, kažkaip netyčia po suolu nulėkdavo jo raudona galva, nes tikri vyrai ir gėlės buvo sunkiai suprantamas derinys bet kuriam būsimam plačiosios tėvynės gynėjui.
KAS LIKO NUTYLĖTA. Tik paskutinis kvailys iš tiesų norėjo eiti į kariuomenę. Žinoma, buvo bandymų išsisukti, ir per pažintis tai tikrai kartais pavykdavo. Kita vertus, jei jau neima į kariuomenę, tai tau tikrai kažkas labai negerai. Dar. Kiekvienas turėjo viltį, kad tarnaus kur nors Rygoje ar Kaliningrade, o tai beveik namai, Lietuva. Vylėsi nepatekti į „podvodkę“, kur tarnausi dar ilgiau. Kad ir kur teks tarnauti, tyliai meldė Dievą, kad tik kuo daugiau būtų „pribaltų“, o ne iš Azerbaidžano, Turkmėnijos, Kazachstano ir pan. Niekas neskaičiavo bemiegių Motinų naktų, niekas negirdėjo Motinų maldų, kad tik sūnus nepatektų į Afganistaną, Čečėniją, Černobilį. Juk būdavo girdėjusios apie šlovingiosios tarybinės armijos „diedovščinas“, „dembelius“ir „salagas“, kalėjimo vidaus tvarką, patyčias, cinkuotus karstus. Buvo galima tik numanyti, kaip tėvai laukė laiškų iš kariuomenės, graudu buvo žiūrėti, kaip ruošdavo savo vaikui siuntinius ten kažkur toli, kai net pavadinimą pamiršdavo, kad ir į kokią Kamčiatką. O jaunesnis brolis – kad jį kur devynios – kartais sumanydavo papokštauti: nuodugniai laiške papasakoti, kokios skanios šiemet esančios tėvų rūkytos kiaulienos dešros, kaip skaniai kvepiančios…Kaži ar buvo bent vienas kareivis, kuris jau atitarnavęs kam nors su visomis detalėmis papasakodavo, ką sovietinėje armijoje teko iš tiesų patirti – prisiminimus paprasčiau buvo paslėpti tolimiausiame atminties užkaboryje, po stikliuku ar riebiu „armėjsku“ anekdotu. Atitarnavusysis iki pat amžiaus pabaigos likdavo tikru vyru, nors pasitaikydavo ir į milicijos akiratį pakliūti, ir į išblaivinimo įstaigą, ir būti svarstomam socialistinio darbo kolektyve – bet vis tiek tikras vyras, ir gana! O tas, kuris netarnavo – mazgotė…
