Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime ne į jos kūrybos klodus, o į vilniškį Vingio parką, kuriame jau prieš pusšimtį metų veikė originalaus interjero ir gardžių šašlykų užeiga – “Lakštingala”. Jausdamas pagrįstus sentimentus lietuvaičių sovietmečiu kurtiems kavinių bei restoranų interjerams, nes taibuvo kur sudėtingiau nei šiandieną, esu nuodugniai pastudijavęs jų istorijas. Turbūt dažnas jau keliavote kartu su manimi į šeduviškės “Užuovėjos” praeitį, tad atrasite interjero panašumų ir su “Lakštingala”, ir su Prienų pašonėje įsikūrusiu “Kubilu”, ir šiokių-tokią analogijų su Druskininkų “Alka” (nors pastarosios kūrėjų išmonė dar labiau “rauna stogą” – pažadu jums kelionę į šią užeigą jau netrukus). Kad pažinimo intriga neapleistų jūsų iki pat šios kelionės pabaigos, pirmiausia kviečiu prisiminti šeduviškio malūno pirmąjį aukštą.
Pirmame “Užuovėjos” aukšte išlikęs stalas su girnapuse: sėdėti prie tokio stalo patogu nebuvo, mat tekdavo skėsti kojas arba sėdėti šonu.
Šeduvos malūno interjerui puikiai tiko tvirti etnografinio stiliaus baldai, ištikimai tarnavę bemaž pusšimtį metų, ši nuotrauka – 7-o deš. pabaigos.
“Kubilo” interjere, kuris vėliau bus visas sunaikintas, dominavo masyvūs, gruboki mediniai baldai.
“Lakštingala” Vingio parke veikdavo šiltuoju metų sezonu, svečiams siūlė traškius ir gardžius šašlykus.
Jaukią ošiančių Vingio parko medžių draugiją “Lakštingaloje” ypač mėgo mažieji lankytojai.
“Lakštingaloje” serviravimui naudoti dailūs moliniai indai, puikiai derantys savitam interjere.
“Lakštingalos” šlovė išblėso, paskutiniam XX amžiaus dešimtmetyje ją apnikus “brigadiniams”, kurių draugija nei vieno neviliojo.
Šiandieną originalaus “Lakštingalos” interjero, o ir populiarumo, nebelikę nei ženklo, o apsilankyti jos praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
