Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti vietos automobiliui prie prekybos centro, o pasidžiaugsiu tikra lietuviška žiema – balta, snieginga ir pūgų padabinta. Pėdindamas puriais sniego paklotais, atgaivinau atmintyje savąją vaikystę speiguotomis žiemomis, ir nejučiomis ėmiau nūniuoti estrados primadonos dainą, savą žodį įterpdamas: „O kaip norėčiau atgalios aš į vaikystę savo!..”, tad šįkart bandysiu atsukti laikrodį kokiu pusšimčiu metų atgal, kai nei kompiuterių, nei išmaniųjų nebuvo, o ir brangiai anuomet kainavęs televizorius anaiptol ne kievienuose namuose mirgėjo, taigi vaikams buvo lig valiai noro mėgautis žiemos dovanomis, apsiginklavus rogėmis, slidėmis ir pačiūžomis.
Poros apsnigtų automobilių, žiemojusių prie mūsiškio daugiabučio, savininkai neprieštaravo, kad asfaltuotą aikštelę prie namo apipiltume vandeniu, ir paverstume ledo ritulio batalijų lauku. Spustelėjus šaltukui ir ledui aptraukus asfaltą, mūsiškio bei kaimyninio namo vaikai ir paaugliai gausiai rinkdavosi žūtbūtinėms grumtynėms, mat tuo metu reto ritulys buvo „ant bangos“: televizija iš Kanados transliavo įdomias sportines kovas, kuriose kanadiečiai smagiai „krovė malkų“ sovietų ritulininkams, dėl ryškių raudonų uniformų pravardžiuotais „raudonsubiniais“. Tiesa, tekdavo spręsti nelengvą rebusą – kuris gi stovėsime „vartuose“, mat juos saugoti buvo ypač atsakinga misija. Kiek kebliau dalyvauti žaidime sekėsi Gedui iš kaimyninio daugiabučio, mat vaikino akiniai buvo sunkūs, ir netrukdavo nukristi ant ledo, kur jiems grėsė daugybė judrių kojų.
Nori nuo kalniuko čiužinėti, tai teikis ir rogutes į jį užsitempti. 1973-ųjų žiema.
Gal tai, kad mūsiškiame name buvo gausybė vaikų, o ir gretimų namų vaikiščiai ateidavo kartu žaisti, paskatino mus imtis sniego pilies statybos, apie kurią net laikraštis anuomet rašė. Įprastai, norėdami surengti „sniečkių“ (taip vadintos gniūžtės) mūšį, suridendavom sniego kamuolius, ir iš jų pasistatydavom dvi sienutes: viena armija slėpdavosi už vienos, kita – už kitos sniego sienos, ten pat pasidėdavo gausias „sniečkių“ atsargas, ir, laikas nuo laiko iškišdami nosį, pildavo į priešininkus. Jau ir nebepamenu, kuris sumanėme pasistatyti ne vieną ledo kamuolių namuką namuką kupoliniu stogu, o visą sniego pilį: pirmajame jos aukšte buvo vienas prie kito prilipdyti penki ritulių namukai, ant jų viršaus surentėme dar tris, o jau iš antrojo aukšto buvo galima išlysti į atvirą „pilies“ bokštelį. Tokiam globaliam projektui nebepakako kieme buvusio sniego, tad rogutėmis vežėme sniego kamuolius iš kaimyninių kiemų. Mūsiškis sumanymas sulaukė tikro ažiotažo, aplinkinių namų gyventojai rinkdavosi apžiūrėti mūsiškę sniego pilį, mat tarp namukų būta angų, leidusių patekti iš vieno į kitą, būta ir savotiškų sniego laiptų, palengvinusių užlipimą iš pirmojo aukšto į antrąjį. Galingiems „sniečkių“ mūšiams – viena komanda gindavo pilį, kita stengėsi gynėjus iš jos išvyti – tekdavo deramai ruoštis, atsivežant gausias „sniečkių“ atsargas iš artimiausių kiemų, ir nepamirštant laikas nuo laiko išsidžiovinti kumštines pirštines ant kaitrių laiptinės radiatorių.
Šiltai aprengti mažieji čiužinėtojai laukia, kol tėvai juos pavėžins rogutėse vilniškiuose Valakampiuose. 1974-ųjų žiema.
Savaitgaliais čiupdavom kas roges, kas slides, ir traukdavom į netoliese buvusias Sapieginės šilo kalvas: kiekvienas vilniškio Antakalnio gyventojas paliudys, koks mielas ir savas šis miškas mėgstantiems poilsį gamtoje. Sutraukdavęs minias slidinėtojų ir čiužinėtojų, šilas buvo papuoštas liaudies meistrų kurtomis medinėmis skulptūromis, pavėsinėmis ir mediniais suolais, tad buvo kur prisėst atsipūsti. Drąsiausieji pėdindavo šilu gerą kilometrą iki „slalomo“ – aukštos ir stačios kalvos Sapieginės širdyje – nuo kurio šliuožti slidėmis ryždavosi tik gerus įgūdžius ir kalnų slides turintys: net rogėmis čiuožiant žemyn, vėjas švilpdavo ausyse, o išvirtęs iš rogių galėjai smarkiai apsilamdyti šonus. Paprastos, Lietuvos pagamintos medinės lygumų slidės kainavo keliolika rublių, o štai kalnų slidinėjimui skirtos, puikios kokybės slidės „Atomic“ anuomet kainavo kelis šimtus rublių, tad leisti sau tokį brangų malonumą (kur dar specialūs batai ir kita apranga!) galėjo anaiptol ne kiekvienas. Tenka prisiminti, kad medinės lygumų slidės buvo sunkios, legviau slysdavo tik suteptos, o ir pačiu nelaiku atsisegdavusių lietuviškų apkaustų kokybė mūsų laikais neatlaikytų jokios kritikos, bet kad anuomet kitokių nelabai ir buvo… Tačiau įsigyti roges už keletą rublių nebuvo keblu, gi maniškis klasiokas Paulius – nūnai solidžias pareigas užimantis mokslo vyras – turėjo ilgas ir tvirtas senovines rogutes, tad panelės meiliai merkdavo jam akutes, norėdavos kartu palėkėti su vėjeliu nuo stačiojo „slalomo“. Aš turėjau tėvų bala žino kur gautą estišką „geldą“ – plastikinę geldos formos čiuožyklę „Salvo“ – lengvutę ir slysdavusią dar greičiau, nei įprastos metalinės rogutės, tiesa, „gelda“ gilesniame sniege klimpdavo, tačiau tempti ją kalvos viršūnėn buvo lengva.
Kavalieriaus pareiga ir panelę pavėžinti vilniškio Antakalnio kalvose. 1974-ųjų žiema.
Dar atokiau, nei „slalomas“, buvo Sapieginės kalvos šalia Žolyno gatvės – ją žino kiekvienas vilnietis, mat ilgus metus šioje gatvėje buvo ne tik vienintelis troleibusų parkas, bet ir šlovingų „Žalgirio“ futbolininkų treniruočių stadionas – tačiau būtent joje buvo įsikūrusi slidinėjimo bazė. Joje galėdavai išsinuomoti slides, veikė ir bufetas, vaišinęs kava, arbata ir užkandžiais. Netoliese buvęs „Velnio kalnas“ traukė ekstremalių pojūčių mėgėjus, mat įrengta nučiuožimo trasa buvo velniškai stati, o baigdavosi ji nediduku tramplinu, tad nesėkmingai nučiuožęs ne tik kad slidėmis, o net rogėmis, galėjai smarkiai apsilamdyti šonus. Tolyn į šilą vingiuojančios Žolyno gatvės pašonėje esančiose kalvose ir dabar dažnas galėsim kartu su anūkais nučiuožti vaikystėje pamėgtomis trasomis.
Minias slidinėtojų bei mėgstančių tiesiog pasivaikščioti sutraukdavo Valakampiai, nes menkai kalvotas Valakampių reljefas tebėra tikras rojus lygumų slides pamėgusiems, gi anuomet čia galėdavai sutikti ištisas slidinėtojų šeimas, mat eiti arba šliuožti nuo troleibusų žiedo Antakalnyje tereikdavo kelioliką minučių. Devintojo maršruto troleibusas, važiuodavęs link Valakampių tilto, atveždavo būrius slidinėtojų, o ir smagu būdavo Valakampiuose tiesiog pasivaikščioti, mat plačius takus operatyviai nuvalydavo po smarkesnio snygio.
Prieš rengiantis čiužinėti, reikia kruopščiai patikrinti įrangą, tuo ir užsiima du draugai prie savojo daugiabučio. 1974-ųjų žiemą.
Gausiai rinkdavosi vilniečiai į „Snaigės“ žygius – masines slidinėjimo varžybas – kurių dalyviams buvo suteikiami startiniai numeriai, tad vykdavo ir gana rimtos profesionalų kovos dėl pergalės. Smagiai nuteikdavo kuklus pavaišinimas arbata bei sumuštiniu, kuriais pasirūpindavo varžybų rengėjai. Dauguma vilniečių anuomet automobilio neturėjo, tad slides į starto vietą (neretai – Saulėtekio alėjos pabaigoje) veždavosi troleibusais ir autobusais: norint jais gabenti slides, turėjai priekinius slidžių galus apmauti medžiaginiu apvalkalu, kad neužkabintum kitus keleivius. Gyvenantiems Antakalnio pakraščiuose buvo paprasčiau: užsimetei slides ir jų lazdas ant peties, ir kulniuoji link starto. Apsirengę daugelis buvo neišvaizdžius sportinius kostiumus ir storesnius megztinius, profesionaliam slidinėjimui skirtą apgrangą anuomet įsigyti buvo ir keblu, ir brangu, tad ir senose nuotraukose krenta į akis „Snaigės“ dalyvių aprangos paprastumas. Galima tik pasidžiaugti, kad šiais laikais galime įsigyti visame sviete pagamintą patogią aprangą.
Šešiametis vilnietis su seneliais įsiamžino ant aukšto Neries šlaito 1974-ųjų žiemą, tais metais atidaryto ilgiausio sostinės tilto Valakampiuose fone.
Mažiesiems įdomia pramoga buvo sniego valytuvų stebėjimas gatvėse, mat Vilnius buvo įsigijęs užsienyje pagamintas modernias sniego valymo mašinas, kurios ne stumdavo sniegą gatvės pakraštin, o mesdavo jį į šalia važiavusį savivartį. Na, o mėgėjai paišdykauti, vadinti „chuliganėliais“, susigalvodavo ir nelabai dorų pramogų, beje, kažkodėl neišnykusių iki šiolei: sugniaužę kietesnę „sniečkę“, mesdavo ją į pravažiuojančio troleibuso langus, tuo išgasdindavę prisnūdusius keleivius. Prisipažinsiu, kad ir mes kartais pykštelėdavom „sniečke“ vienam-kitam kaimynui į langą, bet dažniau toks būdas būdavo pasitelkiamas kuriam nors bičiuliui pasikviesti žiemiškiems žaidimams kieme.
Vilniečių šeimyna, išėjusi pasivaikščioti po žiemišką Antakalnio šilą, įsiamžino prie daugelio mėgtos šašlykinės „Briedis”, ją simbolizavo stilizuota briedžio galva. 1974-ųjų žiema.
Apsilankyti sniego pusnyse paskendusioje vaikystės žiemoje mums patalkino asmeninis fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
