Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos suvažiavimą“, tačiau vakariniuose kino seansuose kartais būdavo piktnaudžiaujama tokios dokumentikos demonstravimu. Savaime suprantama, kodėl: vilniškiam kino teatre „Lietuva“ lenkų filmas „Tvanas“, kuriame vaizduojama ir anuometė Lietuvos tikrovė, žiūrovui kainavo rublį keturiasdešimt kapeikų – dvi serijos po septyniasdešimt kapeikų. Kino teatrai susigalvodavo gudrų pasipinigavimo būdą imti dar keliasdešimt kapeikų už „dokumentinių filmų demonstravimą“, juk žiūrovas niekur nepabėgs iš salės – išsėdės ir tas dešimt-dvidešimt-trisdešimt minučių dokumentikos. Tokie pagudravimai susilaukdavo ir skardžių švilpimų salėje, nes nei surūdijusios kapeikos anoji dokumentika verta nebuvo. Tačiau būta retos išimties – satyrinis kino žurnalas „Fitil“ („Dagtis“, rus.) keldavo mažiau negatyvių emocijų, nes jame būdavo atsargokai pašiepiamos tuomečio gyvenimo ydos, kurių būta gerokai daugiau, nei sugebėsiu jums papasakoti šiame apybraižų „Ydos“ cikle. Bandė ir lietuvaičiai kurti „Fitil‘io“ televizinį analogą „Žaizdrą“, tačiau 1979-ais debiutavęs mūsiškis variantas kaipmat nusigalavo, nes tebuvo nevykęs „Fitil‘io“ atgarsis.
Sovietinio satyrinio žurnalo “Fitil” (“Dagtis”) pradžios užsklanda, 1971 m.
Lietuvos televizijos žurnalo “Žaizdras” pradžios užsklanda, 1979 m.
Prie satyrinės dokumentikos sovietmečiu būtinai sugrįšime, o šiandienės mūsų kelionės Lietuvos praeitin tema artimesnė satyriniam žurnalui „Krokodil“ („Krokodilas“, rus.), irgi užsimojusiam vanoti apsileidėlius bei biurokratus, tačiau tikrumoje vykdžiusiam ir sovietų sistemai svarbią propagandinę-ideologinę užduotį. Feljetonais bei karikatūromis „Krokodil‘as“ pliekė „supuvusius Vakarus“ ir jų negeroves, kurių šiukštu nei kvapo sovietų imperijoje imperijoje nebūta. Jei „Fitil‘io“ analogą sukurti nepavyko, tai lietuviškoji „Krokodil‘o“ antrininkė „Šluota“ buvo anuomet labai populiari, nes vos ne vienintelė bandė viešai paprausti ydomis apšašusią sovietinės sistemos fizionomiją. Daryta tai atsargiai ir aptakiai, kritikos strėles leidžiant tik į neūkišką gamybos vykdymą ar nevykusį darbą kolūkiuose, jokiu būdu neužgaunant kompartijos vadų ir vadukų. „Šluota“ dažno mėgta dėl daugybės talentingų karikatūristų piešinių, šmaikščiai „tarkavusių“ sovietinės buities skurdumą bei išsikerojusio biurokratizmo apraiškas, nevengta pasišaipyti ir iš žmogiškųjų ydų: godumo, pasipūtimo, pavydo – viso to, kas gyvybinga ir dabarties pasaulyje.
Šiandieną karikatūros gyvenimas persikėlęs į socialinių tinklų erdves, o kadaise naujame „Šluotos“ numeryje ar kasmet leistame „Šluotos kalendoriuje“ – geriausių publikacijų bei katikatūrų metiniame rinkinyje – ieškojome dėl savito kūrybos stiliaus kaipmat atpažįstamų Andriaus Deltuvos, Arvydo Pakalnio, Algirdo Radvilavičiaus, Iljos Bereznicko, Kęstučio Šiaulyčio, Leonido Vorobjovo, Fridriko Samuko, Rimtauto Oškučio, Andriaus Cvirkos, Juozo Griušio, Henriko Vaigausko ir kitų karikatūristų meninių sąmojų. Šaunią net dvylikos karikatūros meistrų kompaniją, „įsirėminusią“ senoviniais paveikslo rėmais, ir įamžintą talentingojo Vito Luckaus objektyvo, rasite interneto kloduose, įvedę paieškoje nuotraukos pavadinimą – „Karikatūristai“. Tačiau anuomečio laikmečio gniaužtai neaplenkė ir lietuviškosios karikatūros kūrėjų, tad dažnam jų teko padaryti reveransą ir propagandinei-ideloginei „linijai“, vanojant nenaudėlę Ameriką už jos didžiules išlaidas ginklavimuisi (tikrovė buvo, beje, visiškai kita: tai sovietų imperija leido milžiniškas sumas kariniam kompleksui – „oboronkai“), šaipantis iš „religinių fanatikų“, ar kurpiant paskviliškus Bobio ir Džeko komiksus, ilgą laiką „puošusius“ satyrinės “Šluotos” galinį viršelį. Nevengta ideologinėmis karikatūromis pasišaipyti ir iš katalikų bažnyčios.
Karikatūra, pajuokianti “pinigų maišuose” sėdinčias radijo stotis, kurioms mikrofoną laiko CŽV – Centrinė žvalgybos valdyba. Tikrumoje šių stočių paslapčiomis klausėsi Lietuvos žmonių dauguma, puoselėdama laisvės viltį.
Į lietuviškosios karikatūros pasaulį dar nukeliausime, nes jo tyrai verti dėmesio dėl drąsos ir išmonės cenzūruojamoje aplinkoje, o šįsyk pasidairysim į propagandinės-ideologinės karikatūros grimasas, atlaidžiai neminėdami autorių tų „vertingų“ kūrinių, mat ne vienas menininkas jau anapilyje arba itin garbaus amžiaus. Tad nesivadovausim atgrasiais Justino Marcinkevičiaus šmeižėjų metodais, o atleisime karikatūristams žmogiškuosius paklydimus, nes nei vieno šventojo mūsų tarpe, deja, nebūta, ir vargu ar bus.
Užrašas “BANK” suponuoja, kad turbūt esame nedorėlėje Amerikoje, tačiau užrašas ant benamio užsiimto suolelio kažin kodėl lietuviškas…
Aukščiausiasis nei vienam mūsų nedovanojo laiko daugiau, nei kitiems, tad nebegaiškime jo, braidydami šleivokos karikatūros balose, o jau planuokim kitas keliones į Lietuvos praeitį, darsyk pasigėrėję Atgimimo kartos atsparumu sovietinės propagandos ir ideologijos pelkynui.
Pabuvoti Lietuvos praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas, o norėdami matyti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais dabar!
