Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po vieną iš kraštų, o vidurinis ne. Labai svarbu metaliniai kabliukai – po du kiekvienam atsidarančiam – viršuje ir apačioje. Atidarei langą – užkabink kabliukus, nes vėjas kai papūs, kai trinktels rėmą su stiklu, kai pažirs šukės, tai žinosi. Bet tai, kas pasakyta, tinka kitiems metų laikams.
Žiemos langai – visai kas kita. Jie būdavo įdedami. Tik atšalo, jau ir neša dviese nuo aukšto, laviruoja laiptais žemyn. Šitie langai neatsidarantys, ir kabliukų jokių nėra. Juos tiesiog atsargiai įstatydavo į vasarinių erdvę. Taip, palangės nebelikdavo, bet jos niekam ir nereikėjo. Jei kitu laiku ten stovėjo kokia kambarinė gėlė, ji buvo perkeliama kitur. Alijošius, jeronimas, pelargonija lengvai rasdavo vietos žiemoti ant bufetuko, retai naudojamos ir storu audeklu užklotos siuvimo mašinos ar tiesiog kitam kambary.
Prieš dedant antruosius langus į tarpą tarp stiklų būdavo stambiais kąsniais padėliojama baltutėlaitės vatos, patupdomas stiklainiukas (tam gerai tiko indelis nuo majonezo – deficitinis turinys suvalgytas, bet tarą gaila išmesti ) su vandeniu, į kurį įpilta acto, vata papuošiama keletu ryškių popierinių gėlių. Kam visa tai? Kad langai iš vidaus nerasotų, nes nuvalyti nebus kaip. O dėl gėlių – ir nežinau… Viduje tikrai nerasojo, bet iš kambario pusės per šalčius dažnai apšaldavo. Vienas didžiausių vaikystės stebuklų buvo tos ledo gėlės ant langų. Nors buvo ir ornamentų, ir plunksnų, ir atskirų mažutėlyčių snaigelių, vadinau viską gėlėmis. Kai žiūrėti nusibosdavo, susirasdavau vietą, prie kurios priglausiu pirštą ir palaikysiu, kad ledas atitirptų ir atsirastų juoda duobutė.
Nors langai buvo dveji, bet su plyšiais. Pridėjus ranką jautei vėją ir šaltį. Ypač nejauku būdavo naktį, jeigu nesisekdavo užmigti arba pasitaikydavo vidurnaktį atsibusti. Kaukia kamine, kaukia apie langus, judina užuolaidas. Gerai, jei kelias apšviestas ir žibintas netoli, o jeigu ne? O jeigu iš vakaro prisigėrei kompoto, kurį vakar močiutė atnešė iš sklepo, ir dabar reikia eiti į lauko tualetą? Ojojoj…Kieme loja šuo. Net per vėtros ūkavimą girdisi, kaip žvanga jo metalinė grandinė. Vis kažko suloja. O jeigu po kiemą vaikšto kas nors svetimas? O jeigu vagis arba plėšikas?
…dieną visai neblogas užsiėmimas buvo lupinėti žieminių langų rėmų dažus. Dažyta seniai, vis žadama perdažyti, tik neprisiruošiama. Dažai daug kur atsiknoję, tai kodėl nenuėmus? Paimi dviem pirščiukais ir atsargiai tempi į save. Viena juostelė šitaip, kita. Žinoma, joks suaugęs neturi šito matyti, nė vienas. Gaila jiems tų atsilupusių dažų, ar ką? Gal neleidžia dėl to, kad karts nuo karto jie skaudžiai palenda po nagu, pasirodo kraujas. Bet tai čia niekis – paverki truputį, ir vėl viskas gerai…
Apie kovą, pailgėjus dienoms, labiau ėmus šildyti saulutei, tarpulangyje kažkokiu mistišku būdu iš kažkur atsirasdavo musė, kartais net dvi. Jų atsiradimas pranašavo pavasarį. Musės gyvenimą stebėti būdavo labai įdomu. Tikras realybės šou! Skraidydavo aukštyn-žemyn, atsitrenkdavo į stiklą, krisdavo lyg negyva, ropinėdavo lėtai, ropinėdavo greitai, kartais sustingdavo ir staiga mesdavosi aukštyn, kartais tiesiog žiūrėdavo į mane, lyg norėdama ką pasakyti. Iš pradžių musės labai gailėjau, visaip prašiau, kad išleistų, išimtų tą žieminį langą, bet paaiškėjo, kad jis buvo ne šiaip įstatytas – jį prilaikė kelios didžiulės užlenktos vinys. Kalinė musė, maniau, greit numirs, nes jokio maisto jos buveinėje nėra. Bet klydau. Taip įsigijau tokią kaip ir augintinę. Kai tik kas nors ateidavo pas senelius, iškart imdavau rodyti. Iš pradžių žiūrėdavo susidomėję, matyt, tikėjosi, kad tą musę man kažkaip pavyko išdresiruoti ir ji parodys kokių nors triukų, paskui klausdavo, kuo ji ypatinga. Tada jau aš išpūsdavau akis: kaip tai kuo? Ji MANO!
Buvo dar vienas dalykas apie žiemos langus. Įsivaizduokite: sausio pabaiga arba vasaris, diena šalta šalta, o saulė spigina, aplink ne sniegas, o sidabro miltai. Grožis… Saulės žiemą taip trūksta – tai net užuolaidas žmonės būdami namie atitraukia, kad tik jos daugiau patektų vidun. Tik staiga pakeli akis į tuos langus – o ten juoda. Visi visi juodai uždengti. Vadinasi, tuose namuose kažkas iškeliavo pas Viešpatį. Kai prieisi tų namų keliuką, vedantį į kiemą, pamatysi, kad jis pabarstytas smulkiais eglišakiais.
