Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o net kelių; kur įsigyti „nepablatom“, o tiesiog nuėjus parduotuvėn: kaip sutalpinti ankštame ir nepatogiame būste; kaip atsivežti ir užboginti siaura laiptine; kaip surinkti, naudojant komplekte esančią prastos kokybės furnitūrą? Ir visgi, magiškas naujo baldo kvapas – faneruotė juk ne laminatas, o natūrali! – bei begalinis noras pasijusti bent šiek tiek civilizuota persona, varė į priekį ieškoti…baldų. Užsieninius – vokiškus, lenkiškus, jugoslaviškus – iškart paliekam už galimybių ribos, nes tokie prieinami tik VIP personoms: partiniams funkcionieriams, prekybininkų klano nariams, kagėbistiniams pašlemėkams. Tad lieka savi, mieli ir ilgaamžiai, lietuviški baldai: svetainės komplektai, miegamojo – tokį sau leisti galėjo tik gyvenę trijų kambarių ar dar erdvesniame būste – baldai, „amžini“ virtuvės komplektai (pirmenybė – Jonavos ir Šilutės baldžių produkcijai), iki lubų besistiebiantys prieškambario baldai bei sekcijos – taip anuomet vadintos svetainėje stovėjusios universalios lentynos, praturtintos baru.
Šiandieną dažname sovietinio daugiabučio bute dar rasite vieną ar kitą anų laikų baldą, savosios kokybės – taip, anuomet gaminti ir itin kokybiški bei stilingi baldai – atlaikiusį keletą dešimtmečių, iki pat šių dienų. Išblėso atmintyje begaliniai vargai, ieškant atsakymų į jau pavardintus „fatališkus“ klausimus, nes širdžiai ir akiai mieli lietuviški baldai kadaise buvo viena svajonių – sunkiai pasiekiamų, bet ne tokių iliuzorinių, kaip nuosavas automobilis. Taigi ir kiekvieno baldo įsigijimas buvo tokia pat šventė, kaip tryliktas atlyginimas ar premija – taip anuomet vadinti piniginiai paskatinimai už gerus darbo rezultatus. Tenka pripažinti, kad tuomečiai baldai, nors ir būdami itin brangūs (lyginant su vidutiniu atlyginimu), atitiko dažno skonį, nes gimdavo talentingų projektuotojų bei architektų – žodžio „dizaineris“ absoliuti dauguma anuomet nežinojo – kurių talentas bei išmonė buvo antrąja baldo kokybės dedamąja, greta nagingų baldžių nuopelnų. Lietuvon rečiau užklysdavo baldai, pagaminti kitose sovietinėje imperijoje kalėjusiose respublikose, nebent vienas-kitas sįigudrindavo atsigabenti latvišką baldelį. Šįkart bandysim pasidairyti gerokai tolėliau už Lietuvos ribų, kad galėtume sulyginti mūsiškių projektines bei gamybines pastangas su kitų produkcija.
Atėjo laikas sukti laikrodį atgal keliasdešimčia metų, ir, atmetus kyšių, blato, stygiaus, deficito bei brangumo dedamąsias, pasidairyti į anuometį pilietį taip masinusių baldinių grožybių nuotraukas.
Jonavos baldų kombinato gamintas valgomojo komplektas, 1972 m.
Klaipėdos baldų kombinato gaminti miegamojo baldai, 1972 m.
Miegamojo baldai, 8-o deš. pr.
Miegamojo baldai, 8-o deš. pr.
Svetainės baldų komplektas “Almalyk” – Uzbekijos miesto Almalyk’o baldų kombinato produkcija.
Svetainės baldų komplektas, gamintas “Altaimebel” kombinato.
Svetainės baldų komplektas, gamintas medžio apdirbimo kombinato “Viisnurk” Estijoje, 8-o deš. pr.
Svetainės baldų komplektas, gamintas kombinato “Verchnevolžskmebel”, 1972 m.
Svetainės baldų komplektas “Anait”, gamintas Jerevano baldų kombinato, Armėnijoje. 8-o deš. pr.
Miegamojo baldai, gaminti Tambovo medžio apdirbimo kombinate, 8-o deš. pr.
Valgomojo baldų komplektas, gamintas Mozyriaus baldų kombinate, Baltarusijoje/Gudijoje, 1972 m.
Minkštų baldų komplektas – bene populiariausias anuomet ir būstuose, ir biuruose, nes “transformuojamas” įvairiausiais variantais.
Kauno baldų kombinato gamintas komplektas 8-o dešimtmečio pradžioje kainavo 225 rublius – bemaž du vidutinius mėnesinius atlyginimus.
Minkštų baldų komplektas gamintas Vilniaus baldų kombinate vėlyvuoju sovietmečiu.
Lietuviški virtuvės baldai išvaizdumu nepasižymėjo, tačiau buvo itin patvarūs ir kokybiški, tad kita mūsų kelionė – virtuvės pasaulio praeitin.
Pamatyti Lietuvos – ir ne tik jos – praeitį mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas, o jei norite matyti daugiau tokių publikacijų – prenumeruokit AIDUS!
