Anokia čia paslaptis, kad rengiu jums kelionę į „Merkurijų“: ne tą, kuris artimiausias Saulei ir smarkiai įkaitęs, o į komfortišką, įkaitusią vien nuo prekybinių aistrų, kauniškės Laisvės alėjos puošmeną. Tačiau pirma turime atiduoti pagarbą jau anapilin iškeliavusiam „Merkurijaus“ autoriui, įsimintinais darbais vešėjusiam architektui Algimantui Sprindžiui – džiaugčiausi, jei ir Vilnių būtų išpuošęs toks daugiaplanis ir daugiaidėjis architektūros profas, bet… Tad mūsiškė kelionė šįkart bus irgi savita, nes prisiminsime solidžius apdovanojimus tiek anuomet, tiek po kovo vienuoliktosios, pelniusio Kauno architektūros metro darbus, išnykusius architektūros neokomjaunuolių iniciatyva. Ar pamenat: „Pasaulį seną išardysim, iš pamatų pačių ir tuo, naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“? Taip, bičiuliai, tai internacionalo žodžiai, kuriuos anuomet mums piršo kompartijos agitatoriai, o šiandien jais uoliai vadovaujasi šluojantys nuo žemės paviršiaus lietuvių architektų bei menininkų darbus neokomjaunuoliai, vedami godumo, pavydo ir puikybės – savybių, kurios Algimantui Sprindžiui buvo svetimos. Beje, tuo „viskuo“ vargdieniai naikintojai bei niokotojai taip ir netaps – ne tas mastelis, nei a.a. Sprindžio.
Dažnai, skaitydami manosiose apybraižose prisiminimus apie sunaikintus meno kūrinius bei pastatus, kurtus visuotinio stygiaus laikmečiu, galite pasigesti vardijamų objektų, datų, pavadinimų ir kitos statistikos. Prisipažinsiu, kad ir „gyvuose“ renginiuose vengiu pilti faktinius duomenis, stengdamasis dalyvių (arba skaitytojų) protuose bei sielose sužadinti malonius prisiminimus, patirtas mielas akimirkas, ir puoselėti visa tai atmintyje. Taigi, kad ir ką dar besunaikintų neokomjaunuoliai, Lietuvos menininkų bei architektų darbai išliks gyvi, kol jie gyvens mūsų atmintyje. Ir niekas geriau nesužadins atmintyje emocijas, nei nuotraukos pamėgtų jaukių erdvių, turėjusių ypatingą aurą. Už jas ir turime būti dėkingi šviesios atminties Algimantui Sprindžiui, kurio talentingos pastangos šįkart atgims AIDUOSE.
Sanatorija-viešbutis „Druskininkai” Druskininkuose, 1956 m.
Pramoninės statybos projektavimo institutas, architektai Algimantas Sprindys ir Vladas Stauskas, 1965 m.
Pagalvota ir apie meno įtaką kūrybiškumui: mozaikinė siena „Pramonė” Pramoninės statybos projektavimo institute, autorius B.Klova, 1966 m.
Miestų statybos projektavimo institutas, 1975 m.
Moderni aikštė – kartu su architektais Kaziu Šešelgiu, Boleslovu Zabulioniu, Vladu Stausku, 1975 m.
„Merkurijus”, 1982 m.
Aludė „Rambynas”, architektai Algimantas Sprindys ir Valerijonas Šepkus, vitražo autorius Vytautas Banys, 1967 m.
Algimanto Sprindžio projektuotos „Architektų kavinės” (1977 m.) interjere puikiai pritiko Eugenijaus Kazimiero Jovaišos odiniai meno kūriniai.
Viena žinomiausių Kauno kavinių – „Kaukas”, 1982 m.
Siuvykla „Mada” – autobusų stoties kaimynė.
Kavinės „Liepaitė” interjeras 1971 m.
1983-ais Algimantas Sprindys, kartu su kitais Kalniečių kūrėjais, apdovanotas SSRS Ministrų tarybos premija.
„Pakalnės” net nuotraukų nepavyko rasti – taip „operatyviai” ji sudorota…
Pabaigai teks tarti keletą žodžių apie architekto biografiją, kad nepaliktume baltų dėmių neokomjaunuolių pasimėgavimui. Algimantas Sprindys gana vėlai – būdamas jau pusamžis – tapo kompartijos nariu, tai įvyko 1978-ais, kai didelė dalis įsimintinų jo projektų jau buvo įgyvendinti. „Prisiregistravimą” partijoje vertėtų, mano supratimu, sieti su architekto užimtomis atsakingomis Kauno vyriausiojo architekto pareigomis: „Kaip gi čia dabar – miesto vyrarchitektas, o nepartinis?!”… Tad ištrauksiu oponentams kortą dėl Algimanto Sprindžio darbų bei karjeros sąsajų su naryste kompartijoje: ne partiniu bilietu, o talentu ir atkakliu triūsu jis pelnė pripažinimą, leidusį įgyvendinti iškilius darbus.
Ateis laikas, ir būsimos kartos su siaubu atsigręš į trečdalį amžiaus vykdomus nežabojamus naikinimą ir niokojimą Lietuvos architektų bei menininkų darbų, neturinčių jokio ideologinio ar propagandinio prado, šiam barbariškumui vis labiau panašėjant į sovietinio režimo vykdytus tarpukario paminklų užkasinėjimą ir naikinimą. Na, o mes šią kelionę praeitin baigsime pozityvia gaida – jau šį savaitgalį išsiruošim apsipirkti džiuginančiame naujumu ir pardavėjų paslaugumu „Merkurijuje”.
Kelionėje į Kauno (ir Druskininkų) praeitį mus talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
