Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis sniegas krisdavo ne ant žalios žolės prieš Kalėdas kaip dabar, o ant dar spalį šalnų nuvirintų, pajuodusių tų metų žalumos likučių.
Balta žiema kaime, kur driekiasi laukai ir būtinai netoliese dunkso miškelis ar miškas, tyvuliuoja ežeras, teka upė, buvo tikras stebuklas akims, tiko bet kuriam žiemos švenčių atvirukui, tik tais laikais nelabai kas fotografavo – daugiausia tie, kas valgė iš to duoną. Aišku, būta entuziastų, kurie tuo užsiėmė, valandų valandas užsidarę ryškindavo tas savo nuotraukas, taip dažnai susilaukdami šeimynykščių priekaištų, kam užsiima niekais, kai namuose yra rimtesnių darbų…Beje, nuotraukas darydavo norėdami įamžinti kokius svarbius šeimos ar giminės įvykius, o fotografuoti kasdienybę lyg ir nebuvo tokios mados.
Bet žiema kaime – ne tik grožis. Žiemą reikėdavo ištverti, perkęsti, nesušalti. Vadinasi, iš anksto reikėjo pasirūpinti malkomis…Visi galintys miške savo reikmėms prisikirsti patys tą ir darydavo. Tai buvo vyrų rūpestis. Kas rogėmis, kas traktoriais, ištaikę tinkamą laiką, kad ir šaltis nebūtų per stiprus, ir žemė nebūtų pažliugusi, nes kitaip rizikuojama miške užklimpti. Kirstini ir nekirstini medžiai buvo eigulio darbas, su kuriuo norintys statytis ar jau įpusėję bandydavo „susitarti“. Svarbiausia – kad nė šuo nesulotų… Tai buvo legalus miško retinimas – išretinti per daug vadinosi valstybinio turto grobstymas.
Į mišką išvažiuodavo vos prašvitus, grįždavo temstant. Šlapiom kojom, sugrubusiom rankom, raudoniu degančiais veidais. Važiuodavo po kelis, dažniausiai kaimynai. Džiaugdavosi pargrįžę savo moterims, kad viskas gerai, nors galėję būti ir kitaip. Medį nukirsti – ne juokas, pakirstas ar papjautas medis…gali užvirsti ant žmogaus, jeigu tas bus nepatyręs, nenuovokus, isšsiblaškęs ar lėtapėdis.
Kai miškakirčio kojos jau gaudavosi karšto vandens bliūde, o žmona jau buvo išvirusi ir pripylusi didelį krūzą arbatos ir šliūkštelėjusi jon nemenką šlaką skaidriosios, ateidavo laikas pašnekėti apie žvėris – ką matė, kokių sutiko – tas labai domino visokio amžiaus vaikus ir buvo geras būdas prigrasinti niekada neiti į mišką vieniems. Apie kiškius, stirnas, šernus pasakodavo visai linksmai, tik apie vilkus ne. Bet apie juos smalsuoliams ir buvo įdomiausia.
Nukirstus medžius iš miško parsigabendavo ne iš karto, nukirsti krūvose pragulėdavo iki tol, kada parvilkus jau bus galima greit pjaustyti – gal kokioj kovo pabaigoj? Šaižus benzininio pjūklo garsas tada aidės vos ne kiekviename kieme, kol dar neprasidėjo pavasario lauko darbai. Kas tokio rėkiančio įrankio neturi, dviese vargs su rankiniu pjūklu. Po pjovimo liks nemenkas kalnelis sakais kvepiančių pjuvenų, nors eglių buvo daug mažiau negu alksnių.
Suskaldyti malkas – o kiek įgūdžių ir sveikatos reikėjo šitam darbui! – bus galima ir vėliau, bet irgi nepamirštant, kad paskui dar reikės sukrauti, kad išdžiūtų, padaryti tokį kūgį, kuris būtų tiesus, nepasviręs, neužgriūtų netyčia kam nors ant kupros. Jame malkos, visų vėjų gairinamos, turi džiūti, kad paskui glėbiais būtų suneštos į malkinę, tvarkingai eilėmis sudėtos į stirtą laukti kitos žiemos.
(O malkinė medinė, nuožulniu stogu, lyg prilipdyta prie daržinės sienos. Vasarą žaidžiant slėpynių ten galima pasislėpti, nes tarp lentų dideli plyšiai – priploji nosį prie tarpelio ir viską lauke matai – pats lieki nematomas.)
…žiemą šeimoje pirmas keliasi jis. Jei žmonės jau ne pirmos jaunystės, vaikai užauginti ir gyvena savo gyvenimą, ir anūkų jau yra, į darbus nebereikia, galėtų abu miegoti iki išauš, bet ne, keliasi su tamsa, poteriauja, velkasi drabužius, eina iš pradžių apsižiūrėti kieman, ar nesimato ten kokių pėdų ar provėžų, mat sapnavęs kažkuris kokį tai nelabai gerą sapną, o ir šuo kažko naktį kelis kartus garsiai lojęs.
Lauke priversta sniego, net durys taip paprastai neatsidaro, gerai, kad priemenės kampe stovi ir šluotražis, ir kastuvas, kuris kaime vadinamas… šiūpeliu. Nu va tik pavadink kitaip – kai pradės traukti per dantį…Nes va mūsų žmonės vadina taip, ir taškas. Kai pagaliau duris pavyksta atidaryti, aišku, kad pirmiausia reikia nukasti sniegą, padaryti takiukus iki šulinio, tvarto, lauko tualeto – juk toks gyvenimas, visur ten reikės.
Grįžus iš lauko pirmas darbas – įkurti krosnį, nes troba per naktį visai iššalo. Negerai, jeigu malkų ugniai reikia eiti iš ryto – bus šaltos, apledėjusios, ims rūkti dūmai. Reikia, kad iš vakaro būtų parnešta. Paskui tik paėmei sausų pagaliukų – skalų, atplėšei jau perskaityto laikraščio skiautę, degtuku tik čirkšt, ir ugnis yra, liepsnoja liežuviais, sprykčioja žiežirbomis.
Šeimininkas elektros nedega, taupo, kaži ką mislija, žiūri į liepsnas, paskui įsijungia radiją, klauso savo mėgstamos laidos. Oras šyla, ant virtuvės sienų keistą šokį šoka šešėliai. O krosnis – irgi ne krosnis, o pečius, ir ne kitaip… Malkas reikia dėti pro dureles, kurios smarkiai įkaista. Pro jų plyšius matosi melsva, oranžinė, paskui raudona ugnis, spalvos visą laiką mainosi, skirtingai apšviesdamos raukšlių išvagotą žmogaus veidą.
Ugnies reikia ne tik šilumai viduje. Reikia užvirinti vandenį, kad būtų nusiprausti, paskui arbatai, viralui. Ir vandens reikia atsinešti iš vakaro. Ryte, patamsy, eiti semti iš šulinio, kai metalinė grandinė (lenciūgas) tikriausiai bus prišalusi prie rentinio, o metalinis kibiras (viedras) apledėjęs, kai gali slystelti netyčia, nes prie šulinio ledo visada yra…brrr…Ne, geras šeimininkas taip nedaro.
O ugnis įsigavusi linksmai spragsi, degančio medžio kvapas pasklinda po visus kambarius, jau nebešalta išlįsti iš patalų ne tik dideliam, bet ir mažam. Tada labai svarbu žmogui, įkaitusiam nuo ugnies, atsistoti, prieiti prie sieninio kalendoriaus, iš lėto nuplėšti vakardienos lapelį, pavartyti, patikrinti, ar gerai apskaičiavo, kada veršiuosis karvutė. Kodėl? O todėl, kad negali tada planuoti jokių važiavimų pas daktarus, jokių didelių darbų, jokių išėjimų – reikia būtinai būti namie.
Rišdamasi ant galvos skarelę įeina virtuvėn ir moteris. „Ale kaip šilta“, – tarsteli. Jis pakelia galvą, nusišypso pro ūsą ir atsako: “Tai gerai. Juk žinai – dega beržinės…“
