Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai išverčiant pavadinimą iš rusų kalbos – sukėlė tikrą furorą: jau pirmąją dieną joje apsilankė penki tūkstančiai žmonių. Prekybos-maitinimo sistema buvo nesudėtinga: kasininkė pardavinėjo žetonus, kurių kiekvienas tiko konkrečiam užkandinės aparatui, tad prieš pirkdamas žetoną, turėjai apsispręsti, ką tądien valgysi ir kuo atsigaivinsi (prekiauti ir alumi bei vynu). Netrūko užkandinėje ir karštų patiekalų, tad greitai papietauti norinčių netrūkdavo. Pirmoji tokia užeiga duris atvėrė prospekto 5-ajame name (ten ir šiandieną esama maitinimo įstaigos), kiek vėliau kita savitarnos („automatinė”) užkandinė atsidarė dabartinėje Pylimo gatvėje. Jei vaikų kavinių atsiradime lietuvaičiai buvo aiškūs novatoriai – „Pasaka” Kaune dar 1960-ais, premiją už interjerą „parovęs” vilniškis „Nykštukas” – tai pirmosios savitarnos užkandinės atsirado ne Lietuvoje. Interneto kloduose pavyko rasti vaizdo įrašą apie 1954-ais Novosibirske jau veikusią tokią užkandinę. Šis įrašas, beje, labai tipiškas sovietinei propagandinei dokumentikai: žmonės susikaustę, nematyti nei vieno besišypsančio, apsirengę visi itin kukliai, o žetonus laikančio vyriškio panagės pajuodę nuo purvo… Tokia ji – rusiškai sovietinė dokumentika, kai patosu pasakojama apie nykiai pilką sovietinę buitį praėjus vos metams nuo kraujyje sovietų imperiją skandinusio diktatoriaus nugaišimo. Vilniškės užkandinės veikė bemaž dešimtmetį, o numarino jas nevykęs asortimentas: kur tik alkoholis, ten ir geras pelnas (todėl šiandieną nebeturim nei vienos vaikų kavinės, juk alkoholis jose – „persona non grata”), bet ten pat ir problemos dėl lankytojų kontingento. Taip atsitiko ir vilniškėms savitarnos užkandinėms: pamėgo jas stipresnių gėrimų mėgėjai, kurie po staliuku šliukšteldavo į alaus bokalą gerą šimtgramį baltosios dar tuomet, kai kitos kavinės dar nedirbdavo, tad ir stipriųjų gėrimų įsigyti bei „įsiforminti” tiesiog nebuvo kur. Todėl po dešimtmečio savitarnos užkandinių nebeliko nei kvapo, o jau vėlyvuoju sovietmečiu pirmosios „užkandinės-automato” vietoje ėmė veikti kita pirmoji – picerija „Vidudienis”, bet apie ją – kitąsyk, o dabar žvilgsniu keliaujam į tos „automatinės” praeitį 6-ame ir 7-ame dešimtmečiuose.
Užkandinė įsikūrė prospekto 5-ame name, dvivėrės įėjimo durys buvo pastato kampe.
Į specialius automatus reikėdavo mesti įsigytus žetonus, o ne monetas.
Savitarnos užkandinėje per dieną pasilankydavo keli tūkstančiai žmonių.
Nuo pat pradžių užkandinėje prekiauta alumi ir vynu – tai ir pražudė gan įdomų sumanymą.
Kiek anksčiau, nei Lietuvoje, tokio tipo užkandinės atvėrė duris svetur: nejauku žiūrėti į susikausčiusius, suvargusius sovietų šalelės piliečius.
Senojoje dokumentikoje randame trumpą siužetą apie pirmosios tokios užkandinės atidarymą.
„Užkandinių-automatų” finalas 7-o dešimtmečio viduryje.
Vėlyvuoju sovietmečiu buvusiose savitarnos užkandinės patalpose veikė pirmoji Vilniuje picerija „Vidudienis”.
Tikiuosi papildyti šį pasakojimą ir siužetu apie savitarnos užkandinėse įsibujojusį girtuokliavimą, o šioje kelionėje Vilniaus praeitin mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas ir senoji dokumentika.
Jei norite skaityti daugiau tokią apybraižų, tapkite AIDŲ prenumeratoriais jau dabar!
