Eglutės žaisliukai – tai didelio kasmetinio kalėdinių švenčių stebuklo dalis. Dabar jie parduotuvių lentynose atsiranda iškart po Vėlinių, pūpso prie lėkščių, pagalvėlių, maisto produktų ir tampa preke, paprasta buitinio vartojimo preke, lentynoje gulinčia apytikriai pusantro mėnesio ir per tą laiką prarandančia bet kokį šventinį turinį. Taip, galima prie jų prieiti, apčiupinėti kiekvieną, kiekvieniems metams susikurti vis naują žaliaskarės puošybos derinį, kad būtų įdomiau, kad užfiksuotum nuotraukose. Anksčiau jų irgi nusipirkti nebuvo problema, tik nebuvo mados prieš žiemos šventes pirkti masiškai, nes tokie reiškiniai kaip kalėdinė prekyba, akcijos ir nuolaidos, prekyba, kurioje dalyvauja ne tik prekybininkai, bet ir radijas, televizija, neegzistavo. Užtat kaip nudžiugo mūsų Lietuva, kai po Nepriklausomybės tai atėjo ir pas mus – storos, didelės, disneilendiškos, iš proto vedančios, privalomai asmeninio stebuklo verčiančios laukti Kalėdos!
Daugumai žiemos šventės pirmiausia nuo žaisliukų ir prasidėdavo. Nuo eglutės puošimo. Tai, kad eglė parnešta iš lauko jau stovi kampe, dar ne šventė. Labiausiai tą užsiėmimą mėgo vaikai. Bet labai patiko ir šeimos moterims. Kiek tupinėjimo, kiek strikinėjimo apie žalią medelį, pro kurį vasarą arba rudenį miške būdavo praeinama net visai abejingai. Na, miške uogaudami arba grybaudami atidžiau į jį gal žvilgteldavo tie, kurie mokykloje jau buvo skaitę „Eglę žalčių karalienę“, kur pasakojama apie paslaptingą metamorfozę – kančią, bausmę, žmogaus virtimą medžiu.
…o koks susikaupimas veide imant į rankas žaislą dabar, koks iškilmingas žaislo kabinimas ant eglės šakelės, kiek džiaugsmo kuriant grožį tarsi iš nieko. Mama retai kada darydavo tik vieną darbą – vis kelis, tai ir eglutės puošimas dažnai vykdavo ant rankų laikant mažiausią sūnų ar dukterį, kažką virtuvėje verdant, vis nubėgant pamaišyti, o tai būtinai dar tuo laiku tai kaimynė paskambina į duris, tai telefonas netyla. Tik nusuka mama žvilgsnį, tik pasitraukia akimirkai į šoną, iškart pamokymai ir barniai: „Kur tu kabini – ne čia, tu nemoki! – Tu pati nemoki, pasakysiu mamai – beeeeeeee!!! – Laikyk, išmesi, sudaužysi, ach, sudaužei, sakiau, sakiau, kad tu dar per mažas puošti! – Pati tu maža ir negera, neatneš tau Senelis Šaltis dovanų….“
Ir lekia mama paknopstom atgal prie besivaidijančių puošėjų, greit paglosto galvas, glusteli, pasako ką nors svarbaus ir gražaus, vaikai susitaiko, trumpam nuščiūva. Ką sakydavo? „Nesibarkit, niekas nekaltas dėl to, kad yra didesnis arba mažesnis. Mažesnis išmoks, jei didesnis jį pamokys. Sutarta? Vaikai auga labai greitai. Nė nepajusite, kaip užaugsite, turėsite savo vaikučių, tada eglutę puošite su jais. Tik niekada nereikia pyktis, geriau visada šypsotis, neverkti kitiems matant, nes kai kažką darai, tai tas kažkas kartais ima ir sudūžta…kaip tas žaisliukas…“ Tada kartais pasigirsdavo kažkas tokio: „Mama, o kodėl žmonės turi vaikų – kam tie vaikai reikalingi?“ Arba „Kur gyvena žaisliukai, kai jiems būna atostogos ir nereikia kaboti ant eglutės?“
Tikrai – kur žaisliukai „gyvena“ nuo vienų žiemos švenčių iki kitų, niekam nerūpėjo ir neatrodė svarbu. Matyt kad kažkur toli toli, ant aukščiausios lentynos, tolimiausiame kampe, – kad netrukdytų kitu metų laiku netyčia užkliuvę ieškant visai kitų daiktų arba daikto. Galėjo gyventi ant spintos, sandėliuke, palėpėje ir beveik visada turėjo savo nuolatinę vietą.
Palėpė visai įdomu. Ten pilna visokių keistų daiktų, kurių vargiai kada beprireiks, bet išmesti nekyla ranka. Senų žurnalų ryšuliai, surišti virvele, prirašyti sąsiuviniai, atgyvenę baldai, žaislai, buities rakandai. Palėpė tik kartais buvo pritaikoma gyventi visus metus – tada reikėjo ten įvesti šildymą ir gyventi, nes žiemą šildyti negyvenamas patalpas būtų buvusi per didelė prabanga. Vasarą to šildymo nereikėjo, o miegoti palėpėje buvo tikras džiaugsmas. Ten “padarydavo” kambarėlius: sienas iškaldavo lentelėmis, sudėdavo grindis, pastatydavo lovą, spintą, stalą, būdavo ir langas, pro kurį į viską žiūrėjai iš viršaus: į žydinčias obelis ir vyšnias, į žaliuojančius medžių kupolus, į kelią, kuriuo kažkada išvažiavai iš namų, bet kuo tau daugiau metų, tuo dažniau čia norisi sugrįžti, į kaimynų namų stogus. Koks smagumas tokioje palėpėje vasarą vaikams, anūkams ar svečiui…Langas visados atviras – jokio pavojaus, kad kažkas įlips ar išgąsdins. Pro atvirą langą plūste plūsta žydinčių darželio gėlių aromatai. Jei langelis į rytus arba vakarus – visi saulėtekiai ir saulėlydžiai irgi tavo. Jeigu tai kaimas, tai nuo paryčių būtinai gaidžių giedojimas ir daugiabalsis paukščių choras, kurio niekur kitur tokio neišgirsi.
Jeigu palėpė turėdavo gyventoją, tai jis vieną rytą pabudintas gamtos garsų, tylutėliai atsikeldavo ir kažkodėl imdavo peržiūrinėti visus kambarėlyje esančius daiktus, tarp kurių būdavo daug dėželių ir dėžių. Žinoma, vienoje jų rasdavo dailiai išrikiuotus eglutės žaisliukus. Nė pats nepajusdavo, kaip atsisėsdavo ant grindų ir imdavo vieną po kito apžiūrinėti, gal taip bandydamas prisiminti kiekvieno atsiradimo istoriją, patikrinti savąją atmintį, pažadinti prisiminimus? Pirktas, dovanotas, išmainytas, naujoviškas, senoviškas, močiutės laikų, mamos, o čia iš kur – nematytas, įdužęs, apsilupęs, praradęs blizgesį ir pajuodęs, įskilęs, sudaužytas…
Kaime, Žemaitijoje, palėpę kartais vadindavo kitaip. Lašinių paltys, pavyzdžiui, kabodavo ne palėpėje, o…ant viškų. Ir obuoliai, tokie žali žali ir vėlai sunokstantys, kuriuos senelis vadino popieriniais, spalių krūvoje žiemodavo ant viškų. Ir močiutės kraitinė skrynia stovėjo ten pat. Jokių kambariukų ten nebuvo, patekti reikėjo stačiais laiptais iš priemenės, žiemą buvo šalta, kad net obuoliukai pašaldavo. O senoje spintoje, tarp senų paltų, kartoninėje dėžėje, savo laiko tyliai laukdavo kalėdiniai žaisliukai. Visada ten pat, visada tie patys, niekada nenusibostantys. Buvo ten ir spalvota girlianda, ir sidabro spalvos blizgantis lietutis, ir du Seniai, statomi po egle: senas, labai senas popierinis, ir naujesnis, plastmasinis. Niekas iš suaugusių spintos vasarą nedarinėdavo, neturėjo ten jokių reikalų, tik smalsūs anūkai, žaisdami slėpynių, kartais patikrindavo, ar su tais žaisliukais ir eglutės Seneliais viskas gerai…
