Naujieji metai, jų laukimas ir šventimas buvo mažiausiai ideologizuota šventė, kurios nuoširdžiai laukė ir jauni, ir seni. Naujųjų vakarą kartu sėdėti iki vidurnakčio prie vieno šventinio stalo dažnai rinkdavosi ne tik šeimos nariai, bet ir draugai, kaimynai, bendradarbiai. Žinoma, nuostabu buvo švęsti kur nors restorane, bet tai sau leisti galėjo tik išrinktieji, turėję privilegijų, galimybių ir pažinčių (šįkart ne apie juos).
Dažnai nutikdavo, kad toje pačioje darbovietėje dirbantys socializmo statytojai gaudavo ir bendrabučio kambarėlį tame pačiame name, ir po ilgų laukimo metų jau naujos statybos blokiniame penkiaaukštyje (jie buvo populiariausi) nuosavą būstą. Nepaisant kuklių buities sąlygų ir belaukiant geresnių mezgėsi pažintys, kūrėsi šeimos, gimė ir augo vaikai. Tas pats mikrorajonas – tas pats arčiausiai namų esantis darželis, mokykla, poliklinika, biblioteka, prekybos centras. Bendradarbiai dažnai draugaudavo šeimomis, nuo mažų dienų tame pačiame kieme kamuolį spardė jų berniukai, lėles rengė ir čiūčiavo mergaitės.
Nauji gyvenamieji rajonai miestuose buvo tikras sovietinio gyvenimo pasididžiavimas, mat visi pastatyti per trumpesnį laikotarpį, nei planuota, o darbų eigoje vis augo ir augo socialistinio darbo didvyrių gretos. Tikras stebuklas, kad visuotinio deficito laikais, kai buvo deklaruojama, kad valstybės turtas – mūsų visų turtas, tai suprasdami šį šūkį paraidžiui įvairaus plauko kombinatoriai tempė iš darboviečių viską, kas tik įmanoma ir nelabai, tie penkiaaukščiai (laikui bėgant radosi ir aukštesnių) nesugriūdavo ir tebestovi iki šiol.
Vienodi namai, tokių pačių pavadinimų gatvės skirtinguose miestuose, toks pat buto išplanavimas, toks pat kilimas, toks pat televizorius, tokia pati sekcija, tokios pačios šlepetės – ir ką tai primena? Taip, šimtą kartų matytą filmą „Likimo ironija, arba Po pirties“. Iki pat šiol įdomu, kaip jis toks galėjo apskritai išvysti dienos šviesą, nors informacijos ieškantiems dabar netrūksta.
Naujieji metai tikrai buvo tokia šventė, kai buvo galima per naktį nemiegoti, iki ryto garsiai leisti muziką ir šokti, klaidžioti po miestą su šampano buteliu ir sveikintis bei glėbesčiuotis su visais pažįstamais ir nepažįstamais, sutiktais kelyje, kaip su geriausiai bičiuliais. Per Naujus metus dažnai buvo leidžiama nakvoti draugei pas draugę, draugui pas draugą, aišku, prieš tai viską suderinus su tėvais. Į bendras kompanijas rinkdavosi ir vyresni tos pačios arba skirtingų klasių moksleiviai – kokia laimė būdavo, jei kartu švęsti Naujuosius pakviesdavo vyresni. Jaunesniems tai reiškė pripažinimą, tam tikrą brandos pakopą, kurios tėvai paprastai nenorėdavo suprasti…
Suaugusieji per Naujuosius atsipalaiduodavo, atjaunėdavo, šokdavo, tarsi nusimesdavo rūpesčių naštą. Dažnai tokie jie būdavo tik Naujųjų metų naktį. Ir kodėl? Gal dėl to, kad visos kitos šventės, švenčiamos namuose – gimtadieniai, vardinės, jubiliejai, vestuvės – būdavo ir su tam tikru rūpesčio ženklu – kad tik viskas pavyktų, kad tik svečiams viskas patiktų, kad tik kas nors ko nors nepadaugintų ir nepridarytų sarmatos. Pažymėtina: Naujų metų naktį labai svarbu buvo apskritai turėti su kuo švęsti, nebūti vienam, neliūdėti, nes paskui grįžus į mokslus, studijas ir darbus buvo įprasta pasidalinti siaurame ratelyje įspūdžiais, kaip palydėjai ir su kuo sutikai. Dažnai sakydavo: kaip sutiksi, tokie metai ir bus, todėl sutikti visiems rūpėjo ypatingai.
Tiems, kas buvo be poros, ši šventė nebuvo labai laukiama. Tai pasakytina ypač apie vyresnes, kurias dažnai nesibodėjo vadinti senmergėmis, arba išsiskyrusias moteris. Tokiais atvejais į kompaniją stengdavosi pakviesti ir kokį nors vienišą ponaitį ar poną, nors šių žodžių – teisybės dėlei reikia pasakyti – tarybinių laikų leksikone nebuvo, mat visi anoje santvarkoje buvo…draugai (ir Stalinas buvo draugas, ir Andropovas, ir Brežnevas…)
Beje, vienišas vyras, ypač daug kam nematytas, kompanijoje buvo labai įdomi atrakcija, moterys viena per kitą stengėsi jam parodyti savo kerinčią šypseną, gražius batelius arba intelektą, kai vieniša moteris tuo tarpu susilaukdavo nemalonių klausimų, kreivų šypsenėlių ir apkalbų. Kodėl? Todėl kad…bet kuri nepažįstamoji joms atrodė kaip potenciali konkurentė. O jeigu ji dar buvo žavi, stilinga, drąsi, neieškanti žodžio kišenėje… O ką vyrai? Tie, kurie buvo „po padu“, bijodavo į gražuolę net pakelti akis, romantikai paslapčiom lygino savo žmoną su šia nepažįstamąja ir bandė suprasti, kada jo antroji pusė, jo jaunystės meilė, taip sustorėjo, prarado buvusį grožį, nustojo rūpintis savimi? Kada tai atsitiko ir kodėl? Kas juos laiko kartu? Tik vaikai ir bendras stogas. O čia daug ar mažai? Ar tai, kas gyvenime jau būta, ir buvo laimė? O gal dar viskas prieš akis?
Bet atrodo, kad visgi labiausiai Naujųjų metų šventės laukdavo patys mažiausi – darželinukai, nes jie ir ruošdavosi ilgiausiai. Šventė jiems buvo ne gruodžio 31- oji, o ta kažkuri gruodžio diena, kai įvykdavo magiškos būtybės su raudonu paltu, balta barzda ir dideliu dovanų maišu apsilankymas. Retai kada jis užeidavo į namus, bet va į darželį tai kasmet. Senelis atnešdavo dovanų, Senelis yra stebuklingas ir mato bei žino viską, ką daro maži vaikai. Tai buvo anų laikų Kalėdų senelio ir tiesiog Dievo prototipas, tik kad ir Dievo anoje santvarkoje nebuvo, o jeigu buvo, tai nebuvo galima minėti (mums čia liudininku pabūtų kad ir toks garbusis Jonas Mačiulis – Maironis: kai tik Dievo vardas posme, taip, žiūrėk, to posmo jau ir nebėr…)
Ir tikrai stengėsi darželinukai mokytis eilėraštukų, ir tikrai ne visada buvo lengva mamoms gauti reikalingą karnavalui gyvūno kaukę arba kostiumą. O ir karūnos mergaitėms nepasidarydavo pačios…Aišku, berniukams tos baltos kojinaitės iki kelių arba ilgos baltos kartoninės zuikio ausys darželyje nekeldavo jokių atmetimo reakcijų, bet paskui, kai tie vieno mikrorajono bičai paaugdavo, būdavo mergaičių kviečiami į gimtadienius, kur, be kita ko, būdavo peržiūrimi ir vaikystės albumai…tai ojojoj – ir raudonuodavo, ir juokdavosi, ir prašydavo kuo greičiau šitas siaubingas nuotraukas suplėšyti, nes jau tokie nevyriški jie ten sau atrodydavo.
Ir dar: niekas nebūtų drįsęs suabejoti Senelio Šalčio egzistavimu ir tarsi ore plevenančiu Naujųjų metų stebuklu. Tai, kad TV ekrane su Naujais metais rusiškai sveikindavo Maskva, o ne Vilnius, tiesą sakant, mažai kam ir rūpėjo.
Naujųjų metų naktį politika niekam nerūpėjo. Daug kur vyko kažkas panašaus kaip tame minėtame 1976 metais pirmąkart masėms parodytame Eldaro Riazanovo filme.
Ir žinote ką – gebėkime po šitiekos metų politinį marazmą atskirti nuo amžinų ir… tikrų dalykų.
