Ginčijomės neilgai, ir sutarėme kelionei į praeitį susitikti „veršyne” – taip vilniečiai vadino skverą, kuriame dunksojo Puškino biustas: Kūčių vakarą trumpam susitaikę, amžini priešininkai poručikas Ledovskis ir feldfebelis von Lendenas jau lūkuriavo manęs, pūsdami tirštus dūmą. Kelionei į XX amžiaus pradžią neatsitiktinai pasikviečiau šiuos praeities kariūnus, nes abu turėjo ką papasakoti apie šimtmečio senumo įvykius. Įtariai nužvelgę manąją aprangą, visiškai nederančią prie XX amžiaus pradžios rūbų, vilniečiai apsiramino, išvydę mūsų trijulės draugišką pasisveikinimą. Mandagumo frazes palikę ateičiai, netrukome pradėti dairytis.
„Na, Puškino biustą mes išsivešim atsitraukdami, mesjė gidas apie tai jau rašė”, – pirmasis prabilo Ledovskis, klustelėjęs von Lendeną: „O jūs ar keisite skvero pavadinimą, kai Vilnių užplūs kaizerinė kariauna, ar ir toliau išliks Puškino skveru?”. „Nain, nekeisime mes to pavadinimo, mes civilizuota tauta, nors varpus iš Katedros varpinės nusikabinsim ir išsivešim kaip tikri vagišiai”, – paraitęs ūsus, mikliai atšovė feldfebelis.
„O jūs ir imperatorienės paminklą iš Katedros aikštės išsivešit Rusijon?”, – pasiteiravo von Lendenas, rodydamas į tolumoje boluojančią drūtosios imperatorienės stovylą. „Tikrai taip, susirinksim ir ją, ir Lietuvoje nekenčiamo grafo Muravjovo skulptūrą”, – kariškai tvirtai atkirto Ledovskis, suskubęs paaiškinti: „Lietuvaičiai baisiai nemėgsta jo ekscelencijos, net koriku jį vadina, rusintoju ir panašiai, o patį paminklą tepa vilko taukais, kad šunys šalia jo imtų staugti”.
Dirstelėję į „veršyne” trykštantį nediduką fontanėlį, patraukėm link Botanikos sodo vartų.
„O ar tiesa, her gide, kad jau po Antrojo pasaulinio karo, įsigalėjus Lietuvoje sovietiniam režimui, uolūs jo pataikūnai vietoj carinio paminklo Puškinui pastatys naują?”, – kiek kandokai pasiteiravo mane feldfebelis, iš tolo rodydamas ranka į rusų poeto biustą Katedros fone, bet aš nesutrikau: „Kiekviename režime atsiranda savų padlaižių, esama tokių ir XXI amžiuje: juodindami Dainų šventes, tautos mylimą Poetą ir visas lietuvaičių pastangas sovietmečiu išsaugoti tautiškumą, šie pataikūnai ir mano laikais randa kam padlaižiauti, už tai dosniai apdalinami pinigingais postais”.
Visas sodas aptvertas aukšta tvora, o įėjimas vidun – mokamas, kad koks nors bėdžius nepatektų, ir netrukdytų pasipuošusioms damutėms ilsėtis.
Mus pasitiko ne tik Šumano restorano reklama, bet ir „kolografijos” iškabos, liudijančios, kad čia jau esama neįtikėtinos naujovės – kinematografo.
„Gerbiamieji, siūlau į sodą patekti pro kuklesnius – ne Šumano restorano – vartus, įrengtus dar praėjusiame amžiuje”, – paraginau bendrakeleivius.
„Visiškai tam pritariu”, – netruko atsakyti Lendenas, iškart pridūręs: „Ten ir kasa yra, aiškios įėjimo bilietų kainos, o ir lankymo taisyklės paskelbtos.
Kiek paėjėję, atsigręžėm į Gedimino pilies bokštą, kuriam užvožtas medinis antstatas, o viduje įrengti kavinė bei telegrafas – istorijai vietos ten nėra.
Išgirdę tolumoje žavius muzikos akordus, žvaliai patraukėme prie mediniu kupolu dengtos vasarinės estrados, talpinančios gausų orkestrą.
Vilniaus simfoninis orkestras griežė išsijuosęs, tad klausytojų susirinkę apsčiai, ir mums nelengva buvo susirasti vietą prisėsti.
Koncertui pasibaigus, ir von Lendenui pasiūlius, patraukėm į vieną Botanikos sodo kavinių, kurioms ateityje klius nelengvi išbandymai potvyniais.
Saulėtą dieną netrūko vasarotojų, kepures užsimaukšlinusių vaikiščių, pedalus uoliai minančių dviratininkų, nors ši transporto priemonė brangoka.
Kilstelėjęs katiliuką, felfebelis mandagiai pasisveikino su sode besiilsinčiais vilniečiais, jo pavyzdžiu pasekė ir Ledovskis, nusiėmęs „furažką” („karišką uniforminę kepurę” – lietuvių kalbininkų tesugebėtas sugalvoti atitikmuo).
Išvydę pasidabinusias dailias ponias, abu kariūnai mikliai apsisuko ant kulno, ir patraukė link jų bei Vasaros teatro.
Sekdamas paskui kariūnus, vos spėjau užmesti akį į Žuvivaisos paviljoną Žemės ūkio parodoje.
Nepraslydo pro mūsų akis ir išpuoselėtas gėlynas su trykštančiu fontanu. „Toks bus šiame sode ir XXI amžiuje”, – nustebinau kariūnus patikinimu.
„Na, o kada gi bus pabaigta pirmosios vandens pumpavimo stoties statyba”, – mandagiai pasiteiravo feldfebelis.
„Vandens stotis pradėta statyti 1912-ais, o baigta bus 1914-ais – dar iki jūsų atsibastymo”, – kietokai atšovė poručikas.
„Bičiuliai, siūlau nesiginčyti, o apsilankyti Bajorų klube kitoje Vilnelės pusėje: antai, jame žavios damos jau žaidžia tenisą”, – pasiūliau kariūnams.
Pasidairę į teniso kortą juosiančią aukštą tinklinę tvorą, abu kariškiai pritarė manajam pasiūlymui, nes nuo pasivaikščiojimo jau gaudė kojos.
Neįmantriu mediniu tiltuku perėjom sraunius Vilnelės vandenis, kuriuose braidė pora įsidrąsinusių berniūkščių.
Prisėdę ant nediduko suolelio, pagaliau galėjom pailsinti kojas.
Pailsėję, pro Šumano restoraną patraukėm link sodo vartų, įtartinai nužvelgti prie garsiosios užeigos laiptų stovinčių dviratininkų.
Jau laukė kitos kelionės praeitin, tad ir nespėjom dorai apžiūrėti abipus Vilnelės eksponuojamų padargų Žemės ūkio parodoje.
Prieš atsisveikindami, dar pasilypėjom į Gedimino kalną pasidairymui į Botanikos sodo panoramą, kurios aiškiu akcentu buvo Vasaros teatras.
Paspaudėm rankas ten pat, kur ir susitikom – prie „veršyno” tvoros, ir abu kariūnai lėtai nužingsniavo praeitin Botanikos gatve.
Palydėjau juos žvilgsniu, ir taip susimąsčiau apie karų, potvynių ir santvarkų atneštas permainas, kad vos nepakliuvau po konkės vagono ratais.
Jau vienas pasilypėjau į Bekešo kalną pasidairymui į Botanikos sodo panoramą XX amžiaus pradžioje, ir padėkojau už pagalbą AIDŲ fotoarchyvui.
