Prisipažinsiu, kad į pagrindinę salę užsukdavau vieninteliam tikslui – susitikti su… Na, tiesiog susitikti, nes netoliese buvo ir privalomi traukos objektai: kitoje gatvės pusėje ledainė, „Vilijos” kompleksas ir kavinukė jame, paėjėjus link katedros – kino teatras „Vilnius”, visai šalia – picerija „Vidudienis”, blogiausiu atveju – nedidukė kavinaitė „Svajonėje”, tiesa, joje tekdavo stovėti. Tad kukliai papramogauti tikrai buvo kur, tačiau mane visada viliojo mažos ir jaukios erdvės, tad šmurkštelėdavau pro kampinį įėjimą (tą, kuris artimesnis „Vaikų pasauliui”) į visų filatelistų „Meką” – pašto ženklų parduotuvę, skambiai vadintą „Filatelija”. Prisėdę patogiuose krėsluose, vyriškiai susikaupę skaitydavo prie medinių lyštvelių pritaisytus – kad „nenukosėtų” – laikraščius, o būrelis tokių pat, kaip ir aš, filatelijos maniakų godžiai žiūrinėdavo stiklinėse vitrinose išrikiuotus įvairių šalių pašto ženklus, anuomet vadintus „markėmis”. Vienas kitas naivuolis šiandieną seka pasakas, kad, atseit, anuomet vienintelis laisvalaikio praleidimo būdas buvo vėpsoti televizorių, rodžiusį propagandines laidas. Jūsų kuklus pakeleivis šiek tiek kitaip organizavo laisvalaikį: žaidė krepšinį, lankė tinklinio treniruotes, modeliavo, kolekcionavo pašto ženklus, metalinius ženkliukus, monetas, augino vinilų stirtą bei magnetinių juostų įrašus.
Tiesa, „markių” kolekcionavimas turėjo šalutinį efektą: kartu su pasirinktu komplektu, tekdavo pirkti ir keletą sovietiniais simboliais nuspalvintų pašto ženklų, vaizdavusių kosmonautus, Leniną, didžiąsias sovietmečio statybas ir kitą propagandinį šlamštą. Gorbačiovinės pertvarkos laikais – ypač sovietmečio pabaigoje – šios tematikos pašto ženklus, metalinius ženkliukus, metalinius rublius su Lenino atvaizdu šluote šlavė į Lietuvą atkakdavę užsieniečiais, nes jų kraštuose tokis propagandinė produkcija buvo brangiai perparduodama. Na, bet mes šįkart ne pašto ženklus žiūrinėsim (parengsiu atskirą kelionę praeitin šia tema), o eisim sverti siuntinius, siųsim telegramą, registruosim laiškus, o gal ir kokią atvirutę įsigysim sveikinimui švenčių proga (tiesa, vienintelė džiugi anuometė šventė – Naujieji – ką tik iškeliavo…). Pasivaikščiojimą praeityje pradėsim prieš gerą šimtmetį , kai vilniškio Centrinio pašto pastate įsikūrė kaizerinės kariaunos namai – Soldatenheim, kuriuose susigrūdę kariai jau laikia kaizerio.
Centrinio pašto (Gedimino pr. 7) rūmai statyti 1890-ais, vadovaujantis inžinieriaus Julijano Januševskio projektu ir priklausė ponui Sniadeckiui.
Centrinio pašto Sniadeckio rūmuose būta jau pokariu, o mes dairomės į pastatą 1951-ais.
Vyresnioji vilniečių karta mena rūmuose iki rekonstrukcijos buvusius masyvius, solidžius baldus, dailius šviestuvus, puošybą lipdiniais.
Rekonstrukcijos metu buvo sunaikintas visas pastato vidus, o ir fasadinė siena, atgręžta į prospektą, smarkiai pasikeitė.
Nesukite galvą, kur jau esate matę panašią erdvinę lubų konstrukciją (metalines santvaras), o prisiminkit vilniškius „Baldus”.
Pastatas rekonstruotas 1968-1969 metais, vadovaujantis architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektu. Feliksas Daukantas sukūrė elektrinį laikrodį. Erdvus pastato vidus primena modernią pėsčiųjų promenadą, kurioje visada rasi vietą prisėsti ir atsikvėpti.
Paštas – ryšio su pasauliu vieta, nes čia sverdavai siuntinius, o drūta moteriškė aprišdavo siuntinio dėžę virve, ir plombuodavo. Čia registruodavai laiškus, prisėdęs prie salės vidury įrengtų stalų, pildydavai telegramos tekstą, čia pirkdavai užsieninius leidinius (beje, juos parduodavo filatelijos skyrelio kaimynystėje), laukdavai tarpmiestinio pokalbio ar šaltesnę dieną tiesiog užsukdavai paplepėti. Šiandieną Vilniaus centrinio pašto patalpose įsikūrusi mokymo įstaiga, o senąjį interjerą mena tik lubos ir – galbūt(?) – išlikęs garsusis laikrodis, nors jo likimu ir nesu tikras.
Kelionėje praeitin mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
