Esu krikščionis, tikintysis, tad noriu išsakyti savo nuomonę dėl Romos katalikų bažnyčioje vykstančių reiškinių. Nors sakoma, kad nereikia kalbėti apie politiką ir religiją, jei nenori susipykti. Neketinu ką nors užgauti ar įžeisti, tačiau kliūva nesusipratimai pačioje dvasininkų bendruomenėje. Turime iškilių dvasininkų, buvusių politiniais kaliniais ar tremtiniais, prieš kuriuos lenkiu galvą. Tačiau kai matai turtus besivaikančius ar vyro meilės pasiilgusius šventikus, susimąstai – ar to juos moko biblija, bažnyčios vadovybė? Jau nekalbu apie nenutilstančius pedofilijos skandalus, dėl kurių nemaža dalis tikinčiųjų ėmė vengti bažnyčios ir melstis tik namuose. Tenka pasikalbėti su draugais, kuriuos nenurimstantys skandalai katalikų bažnyčioje, o ir ne vien mūsų konfesijoje, atgraso nuo dalyvavimo mišiose net per Kalėdas.
Kodėl šiandieninė bažnyčia daugeliui atrodo atitrūkusi nuo tikinčiųjų lūkesčių, gyvenimo spartos ir nespėjanti reaguoti į pokyčių būtinybę? Tačiau ar gali būti kitaip, jei vieną kretantį potifiką keičia kitas senyvas ir ligotas popiežius? Ar tai amžina perspektyva, kad tik iš garbaus amžiaus kardinolų išrinktas senolis vairuos milijardą tikinčiųjų turintį bažnyčios laivą? Ar ir toliau į kūniškos meilės paieškas nuogo kūno nuotraukomis bus reaguojama tik įspėjimais? Ar apie pedofilijos atvejus bus stengiamasi slapukauti, vengiant doro ir atviro prisipažinimo bei atgailos? Ar pridera dvasininkams vaikytis turto ir prabangos, perkant brangiausius automobilius, o gal tos lėšos galėtų būti paaukotos labdarai? Ar popiežius ir toliau kirs per ranką moteriai, tenorėjusiai su juo draugiškai pasisveikinti? Ar kretantis pontifikas ir toliau bus vežiojamas vežimėlyje, jau nebegalėdamas dorai atlikti savąsias pareigas?
Klausimų prisikaupę gerokai daugiau, nei turėtų būti. Verta prisiminti ir dabartinio popiežiaus prišnekėtus kalbas apie “didžiąją Rusiją” ir iki šiol neaiškią, miglotą poziciją dėl karo Ukrainoje. Ar yra dabartinis bažnyčios vadovas aiškiai ir nedviprasmiškai pasmerkęs agresorę Rusiją? Neteko girdėti apie tai, bet apie Vatikano skubius mokėjimus agresorei už dujas girdėjome visi, matyt geras nuolaidas suteikė Putino klika. Pasitikėjimas bažnyčia silpsta ne tik Lietuvoje, nuolat retėja norinčių tapti dvasininkais gretos. Priežastis yra ne tik persenusi celibato taisyklė, bet ir atitolimas nuo tiesų, kurių tikinčiuosius mokė Kristus ir kurios yra surašytos biblijoje. Verta priminti, kad Kristus smerkė besaikį turto troškimą, teigė tik moters ir vyro artumą, o ne dviejų vyrų. Lytiniai santykiai su vaikais ar nepilnamečiais buvo teisingai smerkiami visais laikais, tačiau bažnyčioje jie dangstomi.
Jokiu būdu nesiimu teigti, kad dauguma dvasininkų susitepę tomis ydomis, kurias pavardinau. Tačiau ar ne per daug tų deguto šaukštų ant bažnyčios rūbo? Ar katalikų bažnyčios vadovybė nesirūpina tikinčiųjų nusivylimu kai kurių dvasininkų elgesiu? Gal ir toliau bus gesinami ar slopinami ydų gaisrai, nesiimant spręsti padėtį kardinaliai? Norisi tikėti, kad bažnyčia išsivaduos iš uždarumo bei sąstingio įšalo, tačiau tam prie vairo turi stoti ne kretantys senoliai, o energingi šventikai, pasiryžę tapti ne tik bažnyčios, bet ir Dievo tarnais. Tiesa, galimas ir kitas kelias, kad nesikeis niekas, o pasiklydusių ydose dvasininkų klaidas uoliai teisins paslaugūs “advokatai”. Tačiau tikintieji laukia permainų ir Kristaus skelbtų tiesų laikymosi.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
