Praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis buvo itin dinamiškas ir įdomus metas. Laikmetis, kai nelengvai, tačiau ryžtingai keitėsi šalies ūkis, kartu keičiantis ir žmonių mentalitetams. Senokai rengiausi papasakoti jums įspūdžius apie anuomet vykusias permainas, o prisėsti prie klaviatūros paskatino vakarykštis straipsnelis apie atliktą apklausą karo Ukrainoje klausimu. Faktas kaip blynas, bičiuliai, kad šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių pateisina agresorės veiksmus, ar bent jau abejoja karo priežastimis. Galėtume slėpti galvas nuo karčios tikrovės Lukiškių aikštės pliažiuko smėlyje, jei tik ši kvailystė sostinės centre nebūtų jau panaikinta. Kur gi kavojasi primityvaus ir nelojalaus Lietuvos valstybės nuostatoms požiūrio šaknys?
Šįkart suksim laikrodį trimis dešimtmečiais atgal, ir pažinsimės su vilniškių Lazdynėlių gyventojais. Rajonėlis tuomet buvo smagus ramiam gyvenimui, nes link Gariūnų nusidriekusi Oslo gatvė nebuvo sujungta su Vakariniu aplinkkeliu, ir negaudė dieną-naktį it gamyklos cechas. Pardavę savąjį kišeninį butuką bendrabutyje, kelis tūkstančius dolerių ištraukę iš kojinės, bei dar tiek pat gavę paskolos, įsigijome net pusšimčio kvadratų butą chruščiovinio laikmečio mūrinuke. Vieta puiki: šalia miškelis, už gero kilometro – Bukčių miškas bei vingiuojanti Neris, legendinis „Erfurtas” nesunkiai pasiekiamas, perėjus Oslo gatvę pėsčiųjų tilteliu. Vaikų darželis yra, yra ir labai godi pinigėliams jo vedėja, galimybė įsigyti požeminį garažą šalia namo irgi yra, tiesa, vienintelė maisto produktų parduotuvė pasislėpusi angare apleistų šiltnamių teritorijoje, o ir klampoti į ją teks per balomis nusėtą šiltnamių ūkio kiemą.
Suklerusias „gazovikų” namo duris kaip mokėdamas sutvirtinau, prikaldamas pora lentų, pritaisiau spyruoklę, po visko – padažiau.
Graži vieta, patogus buto suplanavimas džiugino, tik buvo vienas „amžinas” aspektas – kaimynai, kaip ir tėvai, nėra pasirenkami, tad kokius Dievas davė, su tokiais ir teks susigyventi. Namas statytas septintojo dešimtmečio pabaigoje, taigi jo senbuviai papasakojo apie kadaise Lazdynų vietoje – kitoje Oslo gatvės pusėje – plytėjusius daržus, stypsojusias trobas. Kelių septintojo dešimtmečio daugiabučių, nuo kurių ir prasidėjo jaukaus Lazdynėlių rajono statyba, gyventojai dirbo dujotiekio valdyboje bei aplinkui plytėjusiame šiltnamių ūkyje. Mums įsikėlus į „gazovikų” namą, šiltnamių ūkis jau vertėsi sunkiai, nes nusitaikę į gražią teritoriją šalia Bukčių miško vertelgos pasisamdydavo vaikiščius, kad šie akmenimis daužytų šiltnamius ir taip kenktų ūkinei veiklai. Rodos, paprastas, bet koks efektyvus būdas užvaldyti svetimą turtą: chuliganėliai stiklus daužo, o tu patiri nuolatinius nuostolius dėl šildomo oro, tad būk mielas, tamsta vadove, perleisk šiuos apdaužytus šiltnamius „geriems vaikinukams”! Ginkdie, nemanykite, kad manieji samprotavimai ir hipotezės leidžia mesti šešėlį visų anuomečio verslo spartuolių metodams, bet būta ir nevienareikšmių.
Bet pasakojimas ne apie XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vertelgas bei banditėlius, kurie sumaniai neršė drumzlinuose „pri(ch)vatizacijos” vandenyse, o apie išskirtinę „gazovikų” namo gyventojų gamą, jų mentalitetus, gyvenimo būdą, aistrų peripetijas. Dauguma namo gyventojų buvo nelietuviai, tad šnairokai žvelgė tiek į ankstesnius mūsų buto savininkus, tiek ir į mūsiškę šeimą, Ir sutapk jau taip, kad įsikėlusi šeima atitiko visus „turtingo žmogaus” požymius (pamenate kadaise „suktą” loterijoje naivų šūkį?): turėjo mobilųjį telefoną, kompiuterį, automobilį, o vėliau dar ir garažą greta „gazovikų” namo įsigijo!
Planetai anuomet dar negrėsė visuotinis atšilimas, tad sniego būdavo iki kelių, ir mes smagiai čiužinėdavom link Lazdynų gatvės šalia šiltnamių ūkio.
Apie visų šių gėrybių kainą papasakosiu kitąsyk, o dabar jau laikas supažindinti su talentingu dailininku Oleksiu, gyvenusiu aukštu žemiau. Priešais langą pasistatęs juodą „Volgą”, Oleksis kasryt važiuodavo tapyti į gamtą, tik pats nevairuodavo dėl smarkių pagirių, tad veždavo jį vaikinukas iš gretimos laiptinės. Palaipsniui Oleksis, tapęs tikrai dailius peizažus, pralakė visus savo kūrinius, žmona su vaiku pabėgo jau senokai, o „Volgą” gerokai „nurengė” naktį knebinėjęsi vagys. Tad Oleksis liko gyventi su prakauliu tėvu, kuriam retsykiais atseikėdavo per sprandą, tad šis ne visada įsileisdavo įkaušusį sūnų namuosna, ir Oleksis palaimingai užsnūsdavo laiptinėje prie savojo buto durų, sykį-kitą prisišlapindamas po savimi. Tiesa, kai „Lietuvos” kino teatre rodė naują istorinį kiną, kurtą Lenkijos kinematografininkų, Oleksis pirmas nulėkė jo peržiūron, ir net pakliuvo į LTV reportažą apie premjerą. Televizininkus jis sudomino, turbūt, dėl egzotiškos išvaizdos: apžėlęs it Robinzonas Kruzas, purvinais ir iš tolo dvokiančiais rūbais, Oleksis iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti inteligentiško menininko manierų, nors dažnokai pamiršdavo nuleisti vandenį klozete, tad ventiliaciją mūsiškiame WC teko aklinai užklijuoti.
Oleksio kaimynas Janekas gyveno pusantro kambario butuke pirmajam aukšte kartu su įspūdingos išvaizdos estuke žmona (beje, tamsiaplauke) ir judviejų mažyliu. Susipažinę šokiuose, juodu netruko susimeistrauti vaiką, tad estukė ryžosi gyventi su kiek gunktelėjusiu, bet energingu Janeku, netingėjusiu ir vystyklus išskalbti, ir kieme juos padžiauti. Tiesa, idilės šeimoje nebuvo, tad pro atdarus butuko langus neretai sklido smarkių ginčų aidai, iki estukė pasiėmė mažių bei susikrovė daiktus, ir net neįspėjusi Janeką, „tepė slides” į gimtąją šalį. (Toliau pasižmonėti praeityje kviečiu prenumeratorius).
Norite matyti visą turinį?
Prenumerata 1 eur / mėn.
Priešais mūsų butą gyveno jauna šeima: aukštas tvirtas vaikinas aštroku žvilgsniu, ir nedidukė, lieknutė jo žmonelė depiliacijos nemačiusiomis kojytėmis. Mažylį sumeistrauti netruko, tad padėdavau lieknutei merginai užnešti vežimėlį į antrą aukštą, iki kaimynas įsidrąsino, ir pasikvietęs draugėn žmoną bei Janeką su pačiute (dar buvo nepabėgus ta estukė), prieš Naujuosius pasiprašė į svečius, nešinas šampano butelka. Kaimynus reikia priimti svetingai, tad netrukau iš baro ištraukti buteliuką karčiosios, o netrukus Janekas subėgiojo į savąjį būstą dar vienos puslitrinės „granatos”. Pokalbis išėjo smagus ir betarpiškas, kalbėjomės ir apie tai, kokią čia tvarką „litovcai” ketina Lietuvoje diegti, ir kodėl šiltnamiai apleisti, ir kodėl niekas neįstiklina išdaužtą laiptinės langą, nors lauke žnaibosi šaltukas. Štai dėl lango jie buvo teisūs: užkaliau jį fanera, nes buvo akivaizdu, kad niekas kitas tuo nepasirūpins, nors laiptinėje dar gera dešimtis butų. Primygtinai prašant namą prižiūrinčią organizaciją, po kelių dienų jos darbuotojai langą visgi įstiklino. Tiesa, Janekas ilgai vienas nebuvo, ir jo butuke apsigyveno gerokai adekvatesnė jam jauna moteris, besistengdavusi nepastebimai šmurkštelėti laiptinėn. Kas ten supras, gėdijosi ji apkūnumo, ar trūkstamų dantukų (Janekas ją tikrai nelupdavo), ar tiesiog įdėmesnių žvilgsnių vengė…
Įdomūs buvo kaimynai, gyvenę šalia mūsiškio buto – už jo sienų. Pusantro kambario butuke, buvusiame virš Janeko būsto, įsikūrė pora itin aktyvių merginų, pas kurias sportiniu „Ford Probe” savaitgaliui atvažiuodavo kampuoti vyrukai. Bėda buvo ta, kad sovietiniai projektuotojai tarp mūsiškių butų suprojektavo vos pusplytės storio sieną, tad vargindavo aistringų atodūsių garsai, sklidę ir iš virtuvės, ir iš vonios – būtent šios patalpos ribojosi su mūsiškiu butu. Neapsikentęs nuolatinių bakchanalijų, susiradau buto savininkės – galbūt „motinėlės”? – telefoną, ir mielą ponią įspėjau apie galimus nemalonumus dėl nemokamų mokesčių, nes jokia sutartis dėl buto nuomos sudaryta nebuvo, tad ir valstybei tekdavo špygos formos mokesčiai. Amūro savaitgaliai kaipmat aptilo, ir nebeteko kurti pasakas sūnums, aiškinant, kodėl už sienos „tetos taip garsiai aikčioja”. Nesunkaus elgesio kaimynės pyktelėjo ant manęs, sutikę laiptinėje paburbėdavo įkandin, bet aistrų prisodrinti benefisai nutrūko suvisam.
Keliukas, kuriuo čiuožinėjome rogėmis link Lazdynų gatvės, vedė į miškelyje pastatytus „gazovikų” namo garažus. (Tolumoje – apleisti šiltnamiai.)
Spalvingų personažų komanda įsikūrė už kitos kaimyninės sienos: valytoja dirbusi moteris apsigyveno su gausiu – net penkerių – vaikų būriu. Savaitgalį kaimynė ryškiai pasidažydavo, ir traukdavo, matyt, į pasimatymą, o vieni likę vaikai pramogaudavo, spardydami mūsų butus skiriančią sieną. Ypač smagindavosi paaugliško amžiaus berniokas, mėgęs pasideginti saulutėje, prisėdus ant atviro lango palangės. Linksmybės kaipmat baigėsi, o policijos pareigūnų vizitai kaimynystėje prasidėjo, kai tas paauglys pykštelėjo sau į smilkinį dujiniu pistoletu, ir iškeliavo Anapilin. Bandydami kompensuoti už sienos stojusią ramumą, naujieji mūsiškės laiptinės gyventojai ketvirtame aukšte savaitgaliais pasikviesdavo visą būrį svečių, ir namą imdavo purtyti kurtinanti muzika, kliokdavusi iki išnaktų. Tiesa, kažin kas – dievaži, net nenumanau kas – ėmė keistus raštelius vinimi prismeigti į atvykusiųjų pauliavoti automobilių ratus, kad, atseit, nevalia taip drumsti kaimynų ramybę, kad net mažamečiai vaikai negali užmigti. Padėjo pasiekti konsensusą dėl uliavojimų pabaigos vėliausiai vienuoliktą vakaro ir manasis kirtiklis, kurį kadaise susiradau naujojo VISI korpuso statyboje: norėję mane šiek tiek paauklėti šeimininkai bei jų svečiai mikliai persigalvojo, išvydę realią galimybę gauti fizionomijon sunkiu plieniniu kirtikliu. Na, dar keli policijos vizitai pas triukšmadarius, ir keli kolektyviniai skundai dėl jų keliamos betvarkės, ir naujakuriai kuriam laikui susitvarkė.
Visgi spalvingiausias personažas buvo ketvirtajame aukšte gyvenęs šlubis: šis veikėjas girtas palindo po transportu, tad vienos kojos kelys buvo dirbtinis, ir šlubiui lipant laiptais, drebėdavo visas namas. Visada korektiškai pasisveikindavom, o štai apkūni šlubio pačiutė tiesiog šnypšdavo it nelaboji, pamačiusi mane dažant laiptinės duris ar taisant suvargusius vaikų žaidimo aikštelės įrenginius: „Počemu ty tut chozainyčiajieš? Pust tak i budet: esli litovskij poriadok tut, pust vsio i budet polomano” („Ko čia šeimininkauji? Tegul taip ir būna” jei čia lietuviška tvarka, tegul ir būna viskas sulaužyta”, rus.). Nors iki rusų karo laivo atakos prieš Gyvačių salą dar buvo toloka, tačiau aršiajai šlubio pačiutei nusakiau tą pačią kryptį, kaip ir salos gynėjai rusų laivui – tiesiai „na*@#i” („velniop”, rus., vertimas apytikslis). Drūta moterėlė, matyt, pasiskundė šlubiui, ir tas kurį laiką nebesisveikino, bet visgi nepaišė nepadorių ženklų nei ant padažytų laukujų durų, nei ant mūsiškio automobilio. Tiesa, karingoji moteriškė kiek aprimo, kai nupirkau ir pakeičiau šviestuvą prie įėjimo į laiptinę, net ankstesnysis buvo senai praradęs gaubtą, ir lyjant smarkiam lietui, elektra jame kibirkščiuodavo it pamišusi, gavusi šlapią vėjo šuorą.
Anuomet prie „gazovikų” namo netrūko vietos automobiliams, o greta esančiame miškelyje aidėjo čiuožinėjančių vaikų juokas.
Apie „gazovikų” namo personažus ir jų požiūrį į jauną valstybę dar pasakosiu jums kitoje kelionėje praeitin, o šioje talkino asmeninis fotoarchyvas.
