Ji visada išjudina ir pralinksmina didelius ir mažus, suaugusius kasmet priverčia gerokai paplušėti rūsyje ar garaže, kol viską atkrausčius bus įmanoma pagaliau prieiti prie rogučių, pačiūžų ar slidžių, nes žiemos šiltėja ir su tuo niekas nieko negali padaryt. Užtat slidės, atremtos į sieną, riogso tolimiausiam kampe, o rogutės, apkrautos retai naudojamais rakandais, ramiai tūno ant antresolių, laukdamos savo laimingos valandos. Būna, kad jos netyčia surūdija, nusilupa dažai, mažieji suauga, palieka namus, o rogučių išmesti nekyla rankos…
Senelius žiema mintimis grąžina į tolimą ir paprastai alkaną vaikystę, tėvai vėl tampa vaikais, anūkai raudonais skruostukais, kiaurai šlapiomis pirštinėmis ir žybsinčiomis iš laimės akimis skrieja nuo kalniuko, mėtosi gniūžtėmis ar nė iš šio, nė iš to krenta ant nugaros į purų sniegą, garsiai juokiasi, aukštyn, žemyn kiloja rankas, tai suglaudžia, tai išskečia kojas ir šaukia, kad DARO ANGELĄ… Ir tikrai, ant sniego paskui lieka nei tai angelas, nei tai žmogus, o galvoje ima kirbėti klausimas, iš kur šis žaidimas, mes savo vaikystėj jo nežinojom. Ko dar mes nežinom?
Mėgstu žiūrėti į šėliojančius, jausti tą bendravimo stebuklą, kai dideli tėčiai ir mamos kažkur pameta savo rimtumą, rūpesčius, baimes ir kartu su vaikais griūna, keliasi, tempia roges, kad dar kartelį nučiuožtų žemyn. Skirtingai nei vasarą pliaže, vaikai ant kalno nesiožiuoja, nereikalauja to ar ano, niekur nenuklysta, čia jiems nereikia jokių gelbėtojų. Sniegas ir ledas, būdami šalti, turėtų kaustyti judesius ir jausmus, bet ne – visus snieguotuosius atpalaiduoja, išlaisvina, atjaunina…
Nučiuožti reikia drąsos, nes leisdamasis gali iškristi iš rogių, užsigauti, pamesti slidę, pargriūti, su kuo nors susidurti, atsitrenkti į medį, ką nors susilaužyti. Bet dėl to niekas nesuka galvos. Gumbas, mėlynė, gipsas, smegenų sutrenkimas – nebaisu, praeis, o kada vėl ateis tokia žiema, toks džiaugsmas, niekas nežino.
Kol gali taip džiaugtis sniegu, tol myli ir rudenį, ir vasarą, ir pavasarį. Alyvų žydėjimas, žemuogių kvapas, alyviniai ir rudeniniai obuoliai – dar viskas tavo. Gyvenimas – tavo. Vadinasi, jo dar nesugadino žmona, vyras, anyta, uošvė, vaikai, viršininkas, bendradarbiai, draugai, kaimynai, bankai, valdžia, ligos.
Tu – ne šiaip žmogus, tu – laimingas.
Kas žino, kiek jūsų – tokių – dar liko?
Tik sniegas.
