Atlaikę ne tik manąją, bet ir sūnų vaikystes, jie draugiškai slepiasi kartoninėje kazino žaidimų dėžėje: vienas be galvos, kitas be rankos ar šautuvo, išvagoti nelengvuose mūšiuose patirtų randų. Atspėjote, kad kalbu apie kareivukus, kurių dažnas jau pusamžis, atkeliavusius į manąją vaikystę dar sovietmečiu. Šiandieną, užsukęs į senelių namo – jame praleidau didžiąją dalį vaikystės – kiemą, ypatingų sentimentų nebejaučiu. Išlikę tik “neužmušamos” sūpynės, tegul ir daugsyk taisytos, bet atidirbusios pusę šimtmečio. Kiemą užėmę automobiliai, palikę tik mažą kamputį smėlio dėžei, kuriame tik retkarčiais pasikapsto mamos prižiūrimas mažylis. Kadaise, kai televizorius buvo anaiptol ne visuose namuose, kai jokių išmaniųjų ar kompiuterių niekas net nesapnavo, vaikai ir paaugliai laisvalaikio liūto dalį praleisdavo žaisdami kieme. Kvadratas, slėpynės, tinklinis prie stovų skalbiniams, kortos, “bitkės”, ir, aišku, įmantriais “pystikais” praturtintas karas – tai tik menka dalis vaikystės žaidimų, tebegyvų atminty.
Kiemo draugo Sauliaus tėtis dirbo, kiek pamenu, statybinėje organizacijoje, tad ir suorganizavo sunkvežimį smėlio, kurį atvežė ir dėžėn supylė mitrus “MAZas”, meistriškai apsisukęs kieme: jokie automobiliai jam netrukdė, nes jų paprasčiausiai nebuvo (net Klemensas savajam žaliam “pirmukui” dar tik taupė). Mikliai statydavom smėlio pilis, kurių užkaboriuose ir slėpėsi mūsiškės armijos, tačiau būta taisyklės – bent šiek tiek kareivuko turi matytis, kitaip priešininkai nežinos kur šaudyti. “Šaudė” priešininkai akmenukais, kuriuos laidė armijos vadas – kitas vaikis. Kovų įkarštyje labiau sekėsi metaliniams kareivukams, kurie daugių daugiausiai galėjo netekti automato vamzdžio ar galvos, o štai plastmasiniai kareivukai trupėjo tiesiog akyse.
Žaidimams smėlyje pabodus, keisdavome placdarmą į daug solidesnį, apsirūpindami “pystikais” (žargoninis žaislinio pistoleto pavadinimas anuomet), ir pasiskirstę būriais, imdavomės žūtbūtinių kautynių, kuriose pirmu smuiku grodavo turėję “oblivalkes” (nuo rusiško žodžio “oblytj” – “apipilti”), ir galėję priešininką perverti čiurkšle iš vandens pistoleto. Prestižine smogiamąja jėga buvo ir turėję pistonais užtaisomus ginklus ar garsiai tarškusius automatus bei revolverius, kuriuos didžiuliais kiekiais gamino sovietinės įmonės. Kiekvieno berno namuose anuomet buvo net ir ne vienas žaislinis ginklas. o ką jau kalbėti apie įvairiausius karinių mašinų modelius, kurių prestižiškiausi buvo važiuojantys, neretai – valdomi pulteliu. Tiesa, kovos kieme kaipmat baigdavosi, jei kuris nors “karys” leisdavosi namo bėgte, šaukdamas, kad “rodys filmą apie karą”.
Dabar, žvelgdamas į mūsiškę vaikystę iš pusšimtį metelių peržengusio vyrioko pozicijos, stebiuosi, koks gi militarizuotas tai buvo laikas. Kiek teko išvysti propagandinio šlamšto apie “nenugalimąją” sovietinę armiją, apie jos humanišką elgesį su civiliais Vokietijos gyventojais (tikrovė buvo visiškai priešinga), apie kilnius sovietinius karininkus ir tikrą “vyriškumo mokyklą” sovietų kariuomenėje, ir dar begalę ideologizuotų melagienų. Sovietų imperijoje kiekvienas berniukas nuo mažumos buvo rengiamas būti didžiulės, išvogtos ir patyčių bei smurto persmelktos kariaunos rekrūtu. Tiesa, ar minėti epitetai jums neprimena šiuolaikinės Rusijos dabarties? Deja, bet ydoms, matyt, lemta suktis ratu toje valstybėje. Na, o mes šįkart žvalgysimės sovietinės militarizmo propagandos usnynėse – tiek ideologų ruoštoms vaikams, tiek jaunimui, tiek suaugusiųjų galvoms kvaršinti.
Sovietmečiu gaminta daugybė žaislų, imituojančių realius ginklus, vienas populiariausių buvo “Nagan” tipo revolverio replika, “šaudanti” pistonais.
Sovietinis režisierius Edmondas Keosajanas sukurpė neįmantrią propagandinių “šaudo-gaudo” filmukų trilogiją apie “nesugaunamuosius keršytojus”, susijusią su 1917-ų bolševikiniu perversmu Rusijoje, ir vėliau OGPU smogikais tapusius paauglius. Paaugliams skirti filmai anuomet buvo populiarūs, nors atidžiau įsižiūrėjus, yra ištisa smurto, propagandos ir melagienos mišrainė, kurioje Rygoje filmuotos “Paryžiuje” vykusios scenos. Neatsitiktinai režisieriaus sūnelis Tigranas šiandieną talkina putininei propagandos mašinai, vesdamas lėkšto jumoro laideles televizijoje, bei talkindamas savajai žmonelei – daugiausiai uždirbančiai Rusijos propagandistei Simonian.
Dažnas kaunietis puikiai pamena Gaižiūnuose įsikūrusį milžinišką sovietinės kariuomenės desantininkų mokomąjį dalinį, neatsitiktinai dislokuotą prie Kauno, sovietų imperijoje laikyto maištingu “antisovietinių elementų” miestu. Būtent šio dalinio kareivos dalyvavo Lietuvoje filmuojant kadaise dėmesio susilaukusį sovietinį filmą “Ypatingo dėmesio zonoje”. Filmukas susuktas siekiant populiarinti tarnybą sovietinėje armijoje karininkais, nes dėl vagysčių, nestatutinių santykių ir saldafoniškumo stojimas į karines mokyklas buvo smukęs jau 8-ame dešimtmetyje. Primityvus ir nerealistiškas filmukas visgi paskatino Rusijos jaunuolius rinktis kariškio profesiją: po jo premjeros stojančiųjų į Pskovo desantininkų aukštąją mokyklą išaugo iki dvidešimties naivuolių į vieną vietą. Stengtasi ne veltui: Pskovo desantikininkai dalyvavo smurte prieš Lietuvą 1991-ų sausį. (Kadre – pagrindinio vaidmens atlikėjas su Gaižiūnuose dislokuoto dalinio kareivomis.)
Sovietinių desantininkų karinis miestelis Gaižiūnuose, ~1980-1990 metais. Sovietinė armija galutinai išsinešdins iš Lietuvos 1993-ų rugpjūtyje.
Sovietinę armiją šlovinantis filmas “Ypatingo dėmesio zonoje” filmuotas naudojantis Lietuvoje dislokuotais kareivomis.
Neretai sakoma, kad gražiausi prisiminimai yra apie vaikystę, ir lydi jie visą gyvenimą, tik šįkart prisiminiau tai, ką visi norėtume amžiams pamiršti.
