Tie etapai yra daugmaž panašūs ar pasikartojantys: praskolini savo šalį, leidi joje tarpti svetimai kariuomenei, laikaisi valdžioje svetimų smogikų pagalba, daugiau ar mažiau nutautėji ir nutautini savąją liaudį, kol galų gale tampi daugumai atgrasia užsieninio “ponulio” marionete. Nereikia toli dairytis, kad už pusšimčio kilometrų rastume panašų veikėją, įsileidusį branduolinius ginklus, agresoriaus kariuomenę, nemokantį istorinės kalbos, pamynusį senuosius valstybės simbolius. Taip, jokių abejonių nėra atpažįstant “batką”, senai tupintį gretimos imperijos diktatoriaus kišenėje. Varganai apgailėtinas, senokai pabodęs patiems gudams, prieš kelerius metus valdžioje jis atsilaikė tik nupušusio cariuko smogikų pagalba. Uoliai padėdamas putleriui atkūrinėti trečiąją imperiją – po carinės ir sovietinės – “batka”, vienok, nieko originalaus istoriškai nenuveikė: dar sovietmečiu Rytų Europoje tarpo visa šutvė sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, klapčiukų.
Šįkart keliausime į vadinamojo “soclagerio” – taip anuomet buvo vadinamos “socialistinio lagerio” valstybės Rytų Europoje – šalis, ir prisiminsime nykias sovietinio režimo pastumdėlių biografijas. Alindama kreivą-šleivą sovietijos ekonomiką, imperijos vadovybė buvo prisodinusi savųjų statytinių visame pasaulyje – netrūko jų Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – tačiau šįsyk apsiribosim Rytų Europa, kitaip mūsų kelionė praeitin smarkiai užtruktų. Lankysimės “socialistinėse” sovietinės Rusijos satelitėse: Lenkijjoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje ir Albanijoje (pastarosios santykiai su sovietija klostėsi permainingai, tačiau irgi verti skvarbesnio žvilgsnio). Žvilgsnis praeitin aktualus ir šiandieną, sugretinant Lietuvos pašonėje tarpstančio “batkos” veiksmų “taktiką ir strategiją” su uolių sovietijos partnerių darbeliais.
V.Jaruzelskis skelbia apie karinės padėties įvedimą visoje Lenkijos teritorijoje 1981 m. gruodžio 13-ą.
Pradėsime nuo sovietinės imperijos vartų Europon – Lietuvos kaimynės Lenkijos, kurioje vykusias peripetijas gana neblogai pamenu. Leiskite supažindinti – generolas Vojcechas Jaruzelskis, karinės padėties Lenkijoje įvedėjas 1981-ais. Devintojo dešimtmečio pradžioje Lenkijoje išryškėjo pasekmės ilgą laiką nevykdytų ekonomikos pertvarkų, prasta buvo darbininkų, ypač šachtininkų bei laivų statytojų, padėtis. Savo ruožtu stiprėjo profesinės sąjungos “Solidarnosc” (“Solidarumas”, lenk.) įtaka ir lyderystė vienijant darbininkijos protestus, streikus, manifestacijas. Varšuvos pakto (karinė soclagerio šalių organizacija, kurta atsverti NATO veiklą) narės ėmė rimtai svarstyti apie karinių pajėgų įvedimą protestų malšinimui, kaip jau buvo padaryta Vokietijoje, Vengrijoje, Českoslovakijoje. Jaruzelskis pasinaudojo situacija, ir 1981-ų pabaigoje paskelbė įvedąs karinę padėtį. “Prahos pavasario” metu įgijęs demonstracijų malšinimo patirtį, generolas mielai leido sulaikyti daugiau nei dešimt tūkstančių “Solidarumo” narių. Beje, įdomu tai, kad nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Jaruzelskių šeima spruko Lietuvon, iš kurios buvo ištremta Sibiran sovietinės okupacijos pradžioje. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Jaruzelskis buvo valdymo aparato pertvarkymo XX a. 8-ame dešimtmetyje šalininkas.
“Draugas” Janošas Kadaras sovietmečiu buvo žinomas kiekvieno sovietų imperijos gyventojo. Su sovietijos remiamais Vengrijos komunistais šis veikėjas susidėjo dar tarpukariu, už destrukcinę veiklą nesyk buvo suimtas. Pokariu Kadaras įsitaisė Vengrijos komunistų partijos centro komiteto nariu, bet netrukus apkaltintas antivyriausybine veikla, pašalintas iš partijos ir net suimtas. 1954-ais Kadaras reabilituotas, ir 1956-ais ėmėsi vadovauti „Revoliucinei darbininkų ir valstiečių vyriausybei, sudarytai kaip atsvara „Prahos pavasario“ remiamai I. Nagyʼo vyriausybei. Padedamas sovietų kariuomenei, užgniuažė revoliuciją ir vadovavo prosovietinio režimo įtvirtinimui. Praėjus keleriems metams po sukilimo Prahoje, paskelbė visuotinę amnestiją, o 7-o dešimtmečio pabaigoje pritarė komandinės planinės ūkio sistemos reformoms, pagerinusioms gyvenimo sąlygas. 9-ame dešimtmetyje, žlungant sovietijai ir jos satelitiniam „soclageriui“, buvo atleistas iš vadovaujamų pareigų dėl šalyje kilusios ekonominės ir politinės sistemos krizės.
Gustavas Husakas dar tarpukariu tapo Čekoslovakijos kompartijos nariu, vėliau – jos Centro komiteto nariu. 1946–50 metais Husakas – Slovakijos vyriausybės pirmininkas, ir vienas svarbiausių komunistinės diktatūros Slovakijoje įgyvendintojų. Sėbrų 1950-ais apkaltintas „slovakų buržuaziniu nacionalizmu“, ir 1951-ais suimtas, o 1954-ais net nuteistas kalėti iki gyvos galvos! Tačiau po poros metų amnestuotas, o dar po kelių – reabilituotas. 1968-ų metų pavasarį tampa Čekoslovakijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas, o per „Prahos pavasarį“ (1968-ų vasarą) tapo Slovakijos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Parėmęs SSRS karinę intervenciją į Čekoslovakiją, 1969-ų pavasarį perėmė iš A.Dubčeko Čekoslovakijos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas (1971–87 metais buvo generaliniu sekretoriumi). Vykdė vadinamąją „normalizacijos“ politiką, t. y. buvo atsisakyta „Prahos pavasario“ reformų ir represuoti jų šalininkai.
Bulgarijos vadukas Todoras Živkovas su komunistais susidėjo tarpukariu, pokariu tapo Bulgarijos komunistų partijos Centro komiteto, vėliau – CK politinio biuro nariu. Šeštojo deš. pradžioje ėjo CK sekretoriaus, 1954-1989 m. – pirmojo sekretorius pareigas. Sušvelnino savųjų pirmtakų įvestą priespaudos režimą, tačiau jo vadovaujama Bulgarija tapo politiškai ir ekonomiškai visiškai priklausoma nuo sovietų imperijos. Živkovas net ketvino prijungti Bulgariją prie sovietijos. Bulgarijos kariuomenė dalyvavo malšinant 1968-ų „Prahos pavasarį“. 1984-ais Živkovas pradėjo prievartinio Bulgarijos turkų asimiliavimo kampaniją – dėl jos emigravo daugiau kaip 300 tūkstančių turkų. Sovietų imperijai griūvant, buvo nušalintas nuo visų pareigų ir išmestas iš Bulgarijos komunistų partijos. Už valstybės lėšų iššvaistymą nuteistas 7-ius metus kalėti, tačiau atsipirko ilgalaikiu namų areštu.
Liūdnai baigęs Rumunijos diktatorius Nikolajė Čaušesku buvo išties odiozinis veikėjas. Kaip ir kiti soclagerio šalių vadukai, dar tarpukariu tapo nelegalios Rumunijos komunistų partijos nariu, todėl 1936–1939 ir 1940–1944 metais kalintas. Rumunijoje įsitvirtinus komunistiniam režimui, pokariu buvo žemės ūkio ministru bei gynybos ministro pavaduotoju. 1954–1965 ėjo Rumunijos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus pareigas, nuo 1955-ų – buvo politinio biuro nariu, o 1965–1989 – Generaliniu sekretoriumi. 1974–1989 metais Čuašesku buvo Rumunijos prezidentu: tapęs svarbiausiu totalitarinio komunistinio režimo vadovu, vykdė bemaž savarankišką užsienio politiką, todėl pasmerkė sovietijos intervenciją į Čekoslovakiją 1968-ais – nuo tada Rumunija beveik nedalyvavo Varšuvos pakto veikloje – ir Afganistaną. Rumunijoje įtvirtino griežtą policinį režimą, oficialų savo asmens kultą ir nepotizmą. Jo ekonominė politika – forsuojant pramonės plėtrą, susidarė užsienio skola, kurią grąžinti mėginta smarkiai padidinus eksportą – 9-ame dešimtmetyje sukėlė ūkio krizę, sąlygojusią svarbiausių produktų trūkumą. 1989-ų metų pabaigoje prasidėjus sukilimui prieš diktatūrą, bandė bėgti iš Bukarešto, tačiau buvo kariuomenės suimtas, karinio tribunolo paskubomis nuteistas, ir su žmona Elena nedelsiant sušaudytas.
Ugningais bučiniais su nusenusiu sovietų imperijos vaduku L.Brežnevu įsiamžinęs Rytų Vokietijos lyderis Erichas Honekeris buvo bene dažniausias svečias imperijos sostinėje. Dar iki nacių įsigalėjimo buvo Vokietijos komunistų partijos nariu, tad jiems atėjus į valdžią, organizavo pogrindines jaunųjų komunistų grupes. Gestapo 1935-ais suimtas ir nuteistas 10-iai metų sunkiųjų darbų. Pokariu tapo Vokietijos komunistų partijos Centro komiteto nariu, nuo 1971-ų – Vokietijos vieningosios socialistų partijos Centro komiteto pirmasis, nuo 1976-ų – generalinis sekretorius. Vykdė komunistinėmis dogmomis grindžiamą vidaus politiką, jo valdoma Rytų Vokietija tapo viena turtingesnių ir labiausiai militarizuotų Rytų bloko šalių. Rytų Vokietijos saugumo tarnyba „Stasi“ išplėtojo nematytą piliečių sekimo ir represijų tinklą. XX a. 9-ame dešimtmetyje Honeckeris ėmė siekti glaudesnių santykių su Vokietijos Federacine Respublika. Sovietų imperijoje prasidėjus pertvarkai, Honekeris priešinosi politinėms ir ūkio reformoms, tačiau praradęs M.Gorbačiovo paramą, 1989-ais dėl išaugusių protesto demonstracijų buvo priverstas atsistatydinti, apkaltintas piktnaudžiavimu valdžia ir pabėgo į Maskvą, iš kurios 1992-ais sugrąžintas į Vokietiją. Buvo teisiamas pirmiausia už įsakymą šauti į žmones, bandančius įveikti Berlyno sieną, tačiau dėl prastos Honeckerio sveikatos teismo procesas buvo nutrauktas. 1993-ais jam leista išvykti į Čilę, į kurią jau buvo pabėgusi Honeckerio šeima.
Enveras Hodža užgrobus Albaniją fašistinei Italijai, Hodža atsisakė stoti į Albanijos fašistų partiją, dėl to buvo išmetas iš darbo. 1940-ais kartu su bendraminčiais įkūrė Albanijos komunistų partiją, pradėjo partizaninį judėjimą prieš italus. Albanija išvaduota 1944-ais, o Hodža tapo vyriausybės ministru pirmininku. Hodža buvo prisiekęs stalinistas, palaikė glaudžius ryšius su Stalinu (su kuriuo kartu nuotraukoje viršuje). 1960-ais sudarė sąjungą su Kinija ir nusisuko nuo Sovietų Sąjungos. Tai lėmė smarkų gyvenimo lygio nuosmukį, nes Albanija buvo smarkiai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos grūdų importo, taip pat Sovietų Sąjunga buvo pagrindinė eksporto rinka. 1967-ais Hodža Albaniją paskelbė ateistine valstybe, visos mečetės ir bažnyčios buvo uždarytos. 1978-ais nutraukti ryšiai su Kinija. 1985-ais Hodža mirė tebeeidamas pareigas, buvo surengtos iškilmingos laidotuvės, palaidotas mauzoliejuje, vėliau perlaidotas. Hodžos valdymo metodai iki šiol vertinami prieštaringai: Albanija buvo elektrifikuota, išaugo vidutinė gyvenimo trukmė, neraštingumas sumažėjo nuo 95% iki 2%, nutiestas geležinkelis. Albanija tapo viena sveikiausių šalių Europoje, vis dėlto dauguma Hodžos ministrų tapo „valymų“ aukomis. Slaptoji policija Sigurimi nužudė šimtus tūkstančių gyventojų, daugybė gyventojų buvo kalinami.
Bene labiausiai nepriklausomas nuo sovietų šalelės Josipas Titas 1910-ais įstojo į Kroatijos ir Slovėnijos socialdemokratų partiją. Per I pasaulinį karą kariaudamas už Austriją-Vengriją kovėsi Galicijoje ir Bukovinoje, 1915-ais sužeistas pateko į Rusijos nelaisvę. Čia 1918-ais įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų), 1920-ais sugrįžęs į tėvynę – į Jugoslavijos komunistų partiją. 1928–1934 metais kalintas. Nuo 1934-ų – Jugoslavijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro narys. 1935–1936 metais Maskvoje dirbo Komunistų internacionalo Balkanų sekretoriate. 1937–1952 Jugoslavijos komunistų partijos, 1952–1966 – Jugoslavijos komunistų sąjungos Centro komiteto generalinis sekretorius, nuo 1966-ų – pirmininkas. 1941–1944 vadovavo Jugoslavijos komunistų partijos organizuotai partizanų kariuomenei (Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armijai), kuri kovojo ne tik su okupantais, bet ir su Jugoslavijos emigracinei vyriausybei pavaldžiais monarchistais-“četnikais”. 1943–1945 buvo laikinąja šalies vyriausybe pasiskelbusio Jugoslavijos nacionalinio išsivadavimo komiteto pirmininkas. 1945–1953 buvo vyriausybės vadovas, 1953–1980 – Jugoslavijos prezidentas. Teigdamas, kad kiekviena valstybė turi teisę pati pasirinkti komunizmo kūrimo būdus – vadinamasis “titoizmas” – J. Tito sukūrė savitą, vadinamąja socialistine savivalda pagrįstą, valstybės ir ūkio administravimo sistemą. Slopino liberalias politines tendencijas ir tautinius prieštaravimus. Vykdė nepriklausomą nuo SSRS užsienio politiką, Jugoslavijos komunistų partijos ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) konfliktą iš dalies lėmė asmeniniai J. Tito ir J. Stalino nesutarimai. Aktyviai dalyvavo vadinamųjų neprisijungusių šalių judėjime, naudojosi Vakarų valstybių ekonomine ir karine parama. Mirė savalaikiai nedavęs leidimo kojos amputacijai, dėl ko patyrė komplikacijas.
Prosovietiniai vadukai su M.Gorbačiovu (iš kairės): G.Husakas, T.Živkovas, E.Honekeris, M.Gorbačiovas, N.Čaušesku, V.Jaruzelskis, T.Kadaras.
Pabuvoti soclagerio vadukų praeityje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas, o norinčius skaityti daugiau tokių publikacijų, kviečiu prenumeruoti AIDUS.
