Tiesą sakant, jau esame į ją dairęsi, išsirengę pasiplaukioti garlaiviu XX amžiaus pradžioje, bei skaičiuodami nacių darbelius II pasaulinio karo metais. Šiandienė Technikos muziejaus globėja dar taip nesenai pukšėjo, tiekdama karštą vandenį atviram baseinui, tačiau savosios misijos yra atsisakiusi. Visgi knieti pasikviesti jus į šviesą vilniečiams dovanojusią jėgainę, kadaise smarkiai pakeitusią miestiečių buitį. Kelionei praeitin bus būtinas solidus aprangos kodas, nes leisimės atgalios į XX amžiaus pradžią. Garbius ponus prašau užsivožti katiliuką ir pasigriebti lazdelę, o mielas damas kelin kviesiu, jei pasipuoš plačiabryle skrybėlaite ir pasirūpins skėtį nuo saulės. Renkamės prieplaukoje šalia Vrublevskių rūmų, iš kurios paslaugūs valtininkai kaipmat perkels mus į kitą upės pusę.
1882-ais Niujorke ėmė veikti pirmoji elektrinė, po desėtko metų įsirengė elektrinę Oginskiai savajam Rietavo dvare, XIX amžiaus pabaigoje jau džiaugėsi elektrine kauniečiai bei klaipėdiečiai (“mėmeliečiai”). Vilnius vilkosi uodegoje, iki 1899-ų vasarą vilniškė dūma apsisprendė statyti elektrinę. 1900-ų pradžioje elektrinės statyba rūpinosi vokiečių įmonė, tačiau jai ėmusis papirkinėti statybos komisijos narius, sutartis su Vokietijos rangovu buvo nutraukta. Nauja komisija ėmė dairytis vietos elektrinei, bevelydama įrengti miestui gyvybiškai svarbų objektą Botanikos sodo pakrašty, tačiau galiausiai pasirinktas dešinys upės krantas. 1900-ų pabaigoje patvirtintas ir statybos finansavimas 750 tūkstančių rublių sumoje, kuriai buvo išleistos obligacijos, numatant penkių nuošimčių palūkanas.
Statybos darbams nuo 1901-ų ėmėsi vadovauti inžinierius V.Malinovskis, įgyvendindamas savo paties projektą. Daugiau nei metus užsitęsus rangovo konkursui, vietos parinkimui ir kitiems formalumams, statybos darbų griebtasi iš peties: po metų baigtas pagrindinis pastatas, kurio fasade įamžinta statybos data – 1902-i. Mašinų salės erdvė perdengta metalinėmis santvaromis, o tai anuomet buvo smarkus techninis progresas. Kitas elektrinėje atsiradęs anų laikų techninis stebuklas buvo centrinis šildymas visame elektrinės komplekse.
Imperijos sostinėje S.Peterburge leistas lenkų laikraštis “Kraj” 1920-ų vasarą rašė, kad elektrinės statybos darbai vyksta labai sparčiai, tad jau uždengtas stogas, viduje montuojami įrengimai, kyla aukštas kaminas. Iki metų galo buvo baigta montuoti įranga ir nutiestas skirstomasis elektros tinklas. Elektrinė miestui atsiėjo net pigiau, nei planuota – ne 750, o 680 tūkstančių rublių. 1903-ų pradžioje elektrinę ir jos tinklus priėmė Vilniaus gubernijos valdybos komisija, o vasario 1-ą miesto gatvėse įsižiebė 181-a elektros lemputė.
Praėjus metams-kitiems po eksploatacijos pradžios, elektrinės bokštelis buvo papuoštas jauno skulptoriaus B.Balzukievičiaus sukurta skulptūra “Elektra”, vaizduojančia žibintą laikančią moterį, apžlibinusią moters kojas apkabinusį vyrą – dujų (fabriko) simbolį. Sovietmečiu skulptūra buvo nugriauta ir sunaikinta, atkurta 1995-ais skulptoriaus Petro Mazūro. Šiandieną senąją Vilniaus elektrinę puošianti skulptūra yra tapusi vienu miesto simbolių.
Pastačius Vilniaus miesto elektrinės pastatus, 1902 m. jų viduje pradėta montuoti įranga. Mašinų salėje sumontuoti du horizontalieji garo varikliai.
1944-ais naciai elektrinės įrangą sunaikino, vėliau patiems teko atstatinėti elektrinės pastatus, o nuotraukoje matome elektrinės tvarkymo talką.
Apsilankyti senosios Vilniaus elektrinės praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
