Nei trupučio neabejojau, kad būtent šita nuotrauka reiktų pradėti apybraižą apie milžiniškas permainas kiekvienam mūsų brangioje Neringoje. Krante besiilsintis inkaras, galbūt jau atitarnavęs savo šeimininkams, ir šiandieną būtų romantišku simboliu Kuršių Nerijos kaimelių likimo, apie kurį šįkart ir kalbėsimės. Šnekėsimės nedejuodami apie prarastas etnografines grožybes, juolab sumanūs lietuvaičiai sugebėjo jas išsaugoti, nepaisant drastiškų permainų Neringos veide. Keliausime laiku nuo šeštojo iki devintojo dešimtmečių, mat būtent tuo laikmečiu Kuršių Nerijos veidas persimainė į tą, kurį šiandien matome. Tiesa, mūsų jau buvota Nidos praeityje, nors išvydom tik pačią sovietmečio pabaigą, tad turėsim gerą progą pasidomėti ir šio Neringos perliuko praeitimi bei virsmais, tik sutarkim, kad tai bus jau kita kelionė Lietuvos praeitin. Šįsyk lankysim mažesniąsias Neringos gyvenvietes – Pervalką, Preilą ir Juodkrantę – dairydamiesi į darbščių lietuvaičių nuveiktus nuostabius darbus anuometėmis sąlygomis.
Taip antroje šeštojo dešimtmečio pusėje atrodė kelias per Kuršių Neriją, nei iš tolo nepanašus į šiandienį.
Į Kuršių Neriją šeštojo dešimtmečio pabaigoje mus perkels keltas „Neringa”, kurį dar pamena manosios ir vyresnių kartų atstovai.
Jei pamenate mūsų kelionę Nidon 1989-ais, tai ir paburbėjimus dėl ilgai važiavusio autobuso prisiminsite. Tiesa, anuomet būta ir smagesnio bei greitesnio būdo – plaukti greitaeige „Raketa”, užsukdavusia ir į Klaipėdą bei Juodkrantę, bet tokia kelionė buvo ne jaunatviškoms mūsų kišenėms. Dardėjome „Ikarus’u”, užsukdavusiu į visas Kuršių nerijos gyvenvietes: pirmoji Juodkrantė, tuomet Pervalka, po to Preila, ir galiausiai – Nida. Pastarojoje Kuršių Nerija siauriausia, tad ir kelias iki jūros trumpiausias. Visi Nerijos miesteliai prigludę prie marių, tad kadaise, kai elektrinių paspirtukų dar nebuvo, poilsiautojams tekdavo minti dviračių pedalus arba pėdinti saulės nutviekstu keliu iki jūros keletą kilometrų. Vajė, aš visai užsimiršau, kad esame dar tik šeštajame dešimtmetyje, ir apie poilsio namus galime kalbėti tik labai sąlygiškai, nes jie įsikūrę tik senosiose ponulių vilose Nidoje bei Juodkrantėje, o Preila ir Pervalka dar tik žvejų sodybos.
Dar šeštajame dešimtmetyje Kuršių nerijos žvejai į marias plaukdavo tokiomis valtimis.
„Čionai atkeliavęs, sustoji apsvaigęs: platybė vandens ir baltieji kalnai, pirkelės žvejų ir valtelės jų laigios – pasaulį tu naują staiga pažinai. Ant kopų sustoji apsvaigęs”, – susižavėjimo eilėse neslėpė Eugenijus Matuzevičius, išvydęs Kuršių Nerijos vaizdus. Mes taip meniškai ir romantiškai pagirti Kuršių Neriją nemokam arba nesiryžtam, tad dairysimės į jos gyventojus.
Nedidukas motorlaivis plukdo negausius poilsiautojus ar išsirengusius pažintiniam pasiplaukiojimui, iki galingų „Raketų” riaumojimo dar toloka.
Ramų marių paviršių neskubėdamas skrodžia kurėnas, padabintas meniška kuršių vėtrunge.
Žvejo namas Preiloje dar nenutuokia, kad po kurio laiko Nidoje atsiras etnografinė Žvejo sodyba, o Preiloje išdygs gražuoliai poilsio namai.
Tinklus tenka dažnokai taisyti…
Pervalka nei iš tolo neprimena poilsiavietę, o tėra žvejų kaimelis.
Džiūsta atidirbę tinklai žvejų kaimeliuose.
Dairantis į Pervalką iš marių, negali nutuokti, kokius poilsio namus čia pastatys darbštūs lietuvaičiai, išgarsinantys Neriją visoje sovietų imperijoje.
Švyturys Agilos įlankoje šalia Preilos talkina ir žvejams, ir keliautojams.
Vilkikas traukia į kuršmares žvejų valčių vilkstinę, kurios vėliau pasklis gardžių žuvelių paieškai.
Retsykiais mariose pasirodo poilsiautojus plukdantis laivas.
Kuršmarių žvejai be vilkiko neišsiverstų.
Nerijos žvejų namai dar dengti šiaudais, papuošti meniškais lėkiais.
Išmetę tinklus, žvejų valtys lėtai iriasi link namų, o tolėliau kiti Nerijos gyventoja žuvauja plaukdami kurėnu.
Žvejo gyvenimas Kuršių Nerijoje jau daugel metų teka įprasta, neskubia ir nelengva vaga.
Nerijos gyventojų kelio pabaigą žymi suklypę ir apsamanoję krikštai.
Šeštojo dešimtmečio Preiloje neaptiksi jokių būsimo kurorto vizijų – jis tebėra žvejų kaimelis.
Sakydami žvejų kaimeliams ir artelėms „sudie”, jau netrukus leisimės į lietuvaičių permainytą Neriją, o šįkart mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
