Anuometė Nida – gerokai kuklesnė ir santūresnė, prastesnį servisą turėjusi, tačiau kiekvieno lietuvaičio širdžiai ji buvo, yra ir liks brangi.
„Nida, Nida, Nida, balto smėlio pasaka, Nida, Nida, Nida, žėrinti kaip ašara“, – šaunia daina Nidą kadaise gyrė garsieji Lietuvos estrados grandai Nelė Paltinienė ir Eugenijus Malinauskas – ansamblio „Kopų balsai“ solistai. Paviliojo Nidon mane ir manąjį draugą Darių ne vien ši daina: Nidoje esu daugybę kartų atostogavęs su tėvais, bet štai Dariui apsilankymas Nidoje buvo pirmasis, ir dar – pirmosios jo atostogos po tarnybos sovietinėje armijoje, tad skubėjo jėgas atgauti, o ir pasižmonėti mudviem norėjosi. Tėčio parūpintas kelialapis dvylikai dienų, leidimai įvažiuoti Neringon – sovietmečiu kas tik nori negalėjo ten pakliūti, juk pasienio zona! – ir autobusas Nidon jau pūškuoja visas pusšeštos valandos.
